Thursday, February 2, 2017

Legenda apie pusbrolį


Labas URTĖS VIRTUVĖS skaitytojai,

Jau senai ruošiausi parašyti šį postą ir labai džiaugiuosi, kad pagaliau  legenai apie mano išskirtinį mano pusbrolį pavyko išvysti dienos šviesą.

Ypatingas pusbrolis

 Dauguma žmonių turi vieną kitą pusbrolį ir čia anokia tai sensacija. Žinokit, aš turiu vos vieną grynakraujį pirmaeilį pusbrolį, tačiau čia jau ir slypi sensacija, mat mano pusbrolis yra praktiškai super herojus. Jo net vardas didingas kaip kunigaikščio - Margiris.

Priešistorė

 Pamenu kaip vaikystėje abu su pusbroliu prie televizoriaus pas močiutę Kupiškyje įsidrėbę poilsiaudavome ir valgydavome, valgydome, valgydavome. O močiutė vistiek vis klausdavo, ar alkani.
Nuo tokio gyvenimo būdo buvome pasidarę nejuokais putlūs paaugliai.

Linksmas nutikimas arba pastraipa, kurią rašant pagūglinau kokie yra žodžio „apsivemti“ sinonimai

 Kai buvome kokių keturiolikos, prisivalgėm ir atseit saldėsius išsportuoti, išbėgome krosiuko aplink marias. Dėja man ta iniciatyva baigėsi fiasko, mat nuo pilnumo supykino ir atgal teko pareiti.
Margiris krosiuką bėgo sėkmingai, bebėgdamas dar spėjo ir iš manęs pasijuokti ir tai, matyt, buvo ansktyvas ženklas.

 Visa laimė, kad: nei aš, nei Margiris putlios paauglystės neparsinešėme į jaunystę. Priešingai - Margiris pradėjo intensyviai sportuoti ir patapo didžiu kačelkės entuziastu. Mano putlumas turbūt buvo brendimas...

Nejučia mes abu užaugome ir vis rečiau pas močiutę Kupiškyje prie televizoriaus nesaikingai valgydavome. Aš svetur gyvenau jau nuo mokyklos baigimo, o ir Margiris prieš porą metų, meilės vedinas išsikraustė gyventį į Britanijos sostinę - Londoną.

Pirmi žingsniai metropolyje

Margiriui atvykus į Londoną, aš jį priglaudžiau savo kambaryje, į savo virtuvės spintelę priimiau jo 2 kilogramus iš Kupiškio atsivežto proteino miltelių, net ir darbą padėjau susirasti.

Iš pradžių Margiriui sunkiai sekėsi susigaudyti metro, tačiau aš jį išmokiau. Kaip dabar pagalvoju, galėjau ir nemokyti, nes greitai Margiris atsistojo ant savų kojų tikrąją to žodžio prasme.

Super herojus: pradžia

Jis nustojo naudoti viešuoju transportu ir pradėjo eiti. Primenu, jog Londonas, tai ne Kupiškis - čia atstumai dideli. Bet tai pusbroliui buvo nė motais. Kartą, po dvylikos valandų pamainos darbe, jis parėjo namo iš už Londono esančio Twikenham stadijono. Ėjo šešias su puse valndas, neturėdamas išmaniojo telefono. Pakeliui rado dviratį. Dviratis neturėjo ratų, Bet juos rasti Margirui pavyko kitoje ilgoje kelionėje pėsčiomis.

Nesidžiauk radęs, neverk pametęs

Deja ilgo žygio metu neatlaikė batų padai. Teko su jais atsisveikinti.

Tuomet prasidėjo Margirio dviračio periodas. Jis visur važiuodavo dviračiu, pvz.: šimtą km iki kito miesto ir atgal, tą pačią dieną.

Neatlaikius ir dviračiui, Margiris nusprtendė visur bėgti. Bėga iki šiol iki darbo ir atgal, nuo vieno miesto galo, iki kito. O savaitgaliais bėga maratonus. Tiksliau nuo namų iki maratono vietos kitame Londono gale, tada maratoną ir atgal.

Paskutinį kartą, kai mačiau pusbrolį, jis į mano namus ir užbėgo po maratono ir sakėsi esąs pakankamai užimtas, nes tądien užsirašė į dar dešimt maratonų.

Įdomiausia tas, kad aš nė kiek neprdedu. Dešimt maratonų - faktas.

Pabaigai


                                              nuotrauka iš pusbrolio asm. archyvo

Mano pusbrolis yra vienas tų žmonių, kuris dar sugeba nustebinti gyvenant tokiame margaspalviame mieste. Taip pat - išvaizdus bei geraširdis. Ir dar jis yra vienas tų žmonių, kurie per dieną suvalgo kilogramą jautienos.

Margiri, tu esi super herojus. Sėkmės tau ir sportinės geros kokybės avalynės.

Merginos, mano duomenimis pusbrolis yra vienišas. Tad jei kuri norite stiprias rankas iškeisti į viešąjį transportą- aplenkti kamščius, niekuomet nebestresuoti dėl transporto darbuotojų streikavimo, sutaupyti nuolatinio bilieto pinigus ir būti į darbą atnešta, verčiau susipažinkite su Margiriu.

Linkėjimai.
Ačiū.
Urtė

Wednesday, October 5, 2016

Nauji Batai



Sveiki,

Istorija paprasta: vasarą nusipirkau batus. Visada norėjau tokių batų ir tą dieną darbe nuobodžiavau, tad internetu užsisakyti batus, rodos, buvo neišvengiamas likimas.

Atėjus rudeniui, atėjo metas pradėti juos nešioti. Kokia laiminga buvau prisiminusi apie šiuos batus, kiek daug svajonių ir planų kartu turėjome. Turėjome, kol pasirodė, kad batai yra kieti kaip akmuo, tvirti kaip deimantas ir skaudinantys lyg keturių protinių dantų operacija vienu metu (palyginimui galite paskaityti istoriją apie šį siaubingą patyrimą: Mergina visa savaite jautesi lyg bulve).

Praktinė batų panaudojimo funkciją yra sudėtingiausia šios batų istorijos dalis. Kiek labai šie nauji batai yra gražus, tiek pat labai mano pėdos yra jų kankiniai.


                                                         Skausmo batai


Pasidalinsiu tokia dainele/šokiu, kurią išgirdau dar pradinėje mokykloje: "Šiaudų batai - šakaliniai batai. Aš negaliu šokinėt, man kojelę skauda." Keista, tačiau niekas taip puikiai nenusako situacijos, kaip šis lietuvių liaudies tautosakos vienetas.

Ir šiandien, ir vakar naujuosius batus avėjau darbe. Pėdas apsiklijavau pleistrų sluoksniu. Vistiek trina. Šiandien į galvą jau lindo mintys apie naujus batus. Bet nepasiduosiu. Internete prisiskaičiau, kad ne aš viena tokia nelaimėlė. Visiems su šiais batais panašiai einasi. Reikia pranešioti.

Šie nemalonūs išgyvenimai išties verčia susimąstyti. Susimąstyti, jog įdarbinimo rinkoje žiojėja didžiulė spraga - batų pranešiotojo profesijos nebuvimas. Vyrai, ir moterys, įvairūs batų dydžiais: ambicingi ir fiziškai aktyvus, pasiruošę pranešioti, rodos, nepranešiojamus batus. Jų pėdos nuo darbo - kietos ir bebaimės.

Linkiu ateičiai greičiau ateiti ir šiai profesijai tapti paslauga. Sau linkiu lengvesnio rytojaus, bandant pranešioti naujuosius batus.

Ačiū.





Monday, July 25, 2016

Aš ne ofise, aš prie jūros.


Viltis durnių motina: pagaliau gavus savo pirmąjį darbą, rodos, auksinėje televizijos industrijoje gyvenimas taps rožemis klotas, šampano upėmis plaukiantis ir pompastiškomis dainomis, lyg Eurovizijos dainų konkurse, skambantis.

 Tiesa, nors ir negaliu skųstis, dabar esu oficiali televizijos produkcijos kompanijos samdinė: turiu darbinį emeilą, laminavimo aparatą bei du monitorius. Pro biuro langą matau London Eye ir visa kita, kas gera ir gražu ir  į filmavimus važiuoju, tačiau vistiek nubusi ryte noriu ne į darbą eiti, o atostogauti. Ir skųstis.

 Pirmus mėnėsius viskas beveik taip ir buvo, kaip tame spalvingame aprašyme,  bet dabar atėjusi į darbą - aš įsivaziduoju, kad esu prie jūros.

Viskas ko mano širdis trokšta, yra atostogos. Dirbant nuo devynių iki šešių supranti, kad gyvenimas yra labai trumpas. O po kiekvieno savaitgalio ateina beširdis pirmadienis, kuris kartais net priverčia susimąstyti, kas visgi yra prioritetas: festivalis ar darbo vieta.

Bet labiausiai, kai dirbi, o nori atostogauti, reikalus gadina Feisbukas. Rodos, viskas, ką kiti žmonės veikia yra atostogavimas. Laukiu, kol prisipildys mano kantrybės taurė, o tada jau tokius užblokuosiu:

1. Mes su vaikinu Romoje valgom ledus/geriam vyną/ bučiuojamės: nuotraukų, kur bučiuojatės, mano nuomone, išvis nereiktų dėti į internetą, bučinius verčiau pasilikti sau. Man atrodo tie, kas vis internete nesaikingai bučiuojasi po kurio laiko susipyksta ir gyvenime nebesibučiuoja. O dėl ledų - tai dar nelabai pikta, nes nelabai jų mėgstu, bet dėl vyno saulėtoje Italijoje, kurį geriate darbo dienomis - širdy piktinuosi, antrąkart eindama prisipildyt savo vandens ąsotį. Pakeliui ir kondicionierių pareguliuosiu.

2. Vaikinas iš paralelinės klasės, kuris dabar yra Tailande/Kinijoje/Havajuose. Sveikinu, dėl puikių atostogų, bet tavo nuotraukos mane verčia susimąstyti, ką aš savo gyvenime padariau ne taip. O visi dvidešimt trys tavo instagraminti peisažai ir mano kolegos, kurie karštomis dienomis į darbą avi pležankes - yra labai blogas emocinis kombo.

3. Su dviračiu - pajūry. Kol tu romantiškai suki ratus pajūrio takais ir kopose deginiesi be maudymkės viršaus, aš į darbą riedu požeminiu transportu.  Jame dėl karšto oro pilna smirdalių ir beveik taip pat blogai: žmonių, kurie metro po žeme važinėjasi dėvėdami saulės akinius.  O dar kartais pasitaiko blogiausias variantas - ir tas, ir tas...


4. Mergina iš gimtadienio vakarėlio, kuri ištisus metus leidžia Karibų salose. Ar tu Rihanos sesuo? Viskas, ka veiki - gulinėji jachtose ir maudaisi šiltose jūrose. Kokia tavo paslaptis?

Vienintelis mane šiuo metu guodžiantis dalykas yra mano naujas pedikiūras, kuris man asociajuojasi su vasara, atostogomis, saule, smėliu ir kaskart pažiūrėjus mane ramina, jog išaus ir mano atostogų diena. Taip pat prie to prisideda ir ši skrybėlė, mistiškai atsiradusi ant mano darbo stalo. Tikiu, jog tai ženklas. P.S. Nuotraukoje pedikiūro nesimato, nes kas dar nežinot - nemandagu kelt kojas ant stalo.




Gerų visiems atostogų. Tikiuosi, kad šis įrašas privers susimąstyti, jog jūsų, rodos, nekaltos ir šiltos atostogų nuotraukos, kitiems daužo širdis.

Ačiū.
P.S. Čia nuotrauka iš asmeninio archyvo. Atrodo, kad nardau Tailande bet iš tikrųjų čia kątik nusifotkinau darbe.


Monday, February 8, 2016

Mano didysis sekmadienio atradimas - Didžiosios Britanijos lietuvių krepšinio lyga ir jos įkūrėjas Kęstutis

Savaitgalį apasilankiusi Britanijos krepšinio lygos rungtynėse, likau maloniai nustebinta. Nesu tikra, ar labiau aukšto krepšinio lygio, ar pokalbio su Britanijos krepšinio lygos įkūrėju ir prezidentu Kęstučių Dobravolskiu.

 “Lygos dvasia yra mus suburti. Suburti geriausiu būdu - t.y. žaidžiant krepšinį”- pasakojo pašnekovas. 

  Britanijos lietuvių krepšinio lygos istorija nusidriekia dešimt metų atgal, kai šio sporto mylėtojai Kęstutis su broliu Gintaru Londone įkūrė vieną pirmųjų tuometinių lietuvių krepšinio komandų. Gintaro gyvybę atėmus insultui, brolis Kęstutis komandą pavadino brolio vardu ir jo atminimui, ėmėsi aktyviai vystyti krepšinio veiklą Londone, taip buvo sukurta Britanijos lietuvių krepšinio lyga. 
  Dešimt metų atgal, sąlygos buvo bai prastos. Krepšinį Londone lietuviai rinkosi žaisti salėje, kurioje net nebuvo švieslentės. Taškus rašė kreida ant lentos. Bėgant metams, didelio entuziazmo , darbo ir meilės krepšiniui dėka, reikalai pamažu taisėsi į gerą. 

  Pirmuosius šešis lietuvių krepšinio veiklos Didžiojose Britanijoje, Kęstutis vertina kaip pačius sunkiausius. Jiems praėjus, veiklą vystyti ėjosi vis sklandžiau: atsirado vis daugiau remėjų bei bendraminčių. Šiandien Londone Britanijos lietuvių krepšinio lygoje žaidžia virš trisdešimt komandų. 

 Tarp jų ir  vaikų komanda, kurie yra pernai metais Londone užėmė vaikų grupės iki dvylikos metų čempijonų vardą, o šiemet varžydamieisi dėl grupės iki keturiolikos metų čempijonų vardo, turi jau tris pergales. “Vyrukai kartu užaugę, kartu treniruojasi jau šešerius metus: vienas kitą jaučia, žaidžia komandinį krepšinį. Išties turime gerą komandą, gražu žiūrėti”. Vaikų komanda aktyviai dalyvauja varžybose ir artimu metu planuoja išvyką į Čikagą. 

   Pašnekovas tikino, jog lygos veikla be abejonių skatina ir padeda išlaikyti lietuvybę gyvenant užsienyje: ir vaikai, ir suaugę krepšininkai treniruojasi lietuvių kalba, bendrauja. Susitikę už aikštelės ribų vieni su kitais sveikinasi, linki gero vakaro. 

  Ir Britanijos krepšinio lyga ir Degenham rajone mokykloje įsikūrusi salė, kurioje vyksta varžybos diktuoja sąlygas, kuriose būtų kuo mažiau alkoholio. Pašnekovas tikina, jog krepšinis nebūtinai turi kelti asocijas su neblaivumu.

   Pats Kęstutis, kuris prisidėjo ir prie vienos pirmųjų lietuviškų krepšinio mokyklų Londone įkūrimo, paklaustas apie jo pareigas veikloje, sako, jog neatsisako jokių pareigų.“Tokie dalykai mane užkuria”- pasakoja. Pats dirbdamas statybų versle, darbą pradėdamas penkioliktą valandą dienos ir baigdamas trečią valandą ryto, sakosi randąs laiko, dažniausiai pakeliui į darbą, kuruoti lygos veiklą, bendrauti ir iškoti remėjų, komunikuoti su komandų žaidėjais, bei pats treniruoti vaikų komandą. 

 Lygoje žaidžiantys Didžiosios Britanijos lietuviai ne tik kartu treniruojasi, bet ir padeda vieni kitiems darbo paieškose. Senbūviai, kurių dauguma Anglijoje jau turi įkūrę verslą ar užsiimantys kitokia veikla, pasirūpina naujakuriais. Anot Kęstučio, žaidėjai lyg didelė šeima pagarbiai bendrauja.
 Artimiausiuose Britanijos krepšinio lygos planuose nusimato didis renginys - pasaulio lieuvių krepšinio čempijonatas. Jame susirinks komandos iš stipriausios Didžiosios Britanijos komandos, taip pat į svečius atvažiuoja komandos iš Kauno, Vilniaus, Švedijos, Šveicarijos, Norvegijos ir Airijos. Čempijonate turėjo dalyvauti ir lietuvių komanda iš Čikagos, tačiau dėl traumų, komandai planus teko atšaukti. 

  Kitąmet Britanijos krepšinio lygą, dešimtmečio sukakties proga aplankyti prižadėjo legendinis krepšininkas Arvydas Sabonis, kuris Londone lietuvius krepšininkus lankė prieš keletą metų ir tądien fanams pasirašė ant daugiau nei keturių šimtų marškinėlių. 


“Visi sako, kad šiemet - geriausi metai. Bet tikiu, kad kitais metais bus dar geresni. Taip pas mus kiekvienais metais” - Didžiosios Britanijos lietuvių krepšinio ateitį apibendrina Kęstutis. To jiems ir linkiu!

Wednesday, January 6, 2016

Normalūs bateliai

Labas URTĖS VIRTUVĖS skaitytojai,

Reikaliukai Šiandien susiprotėjau, kad labai jau ilgai čia nieko nerašiau - visus penkis mėnesius.

Iškart poto pagalvojau, kad nei per daug, nei per mažai, nenuveikiau per tuos penkis mėnesius: pabaigiau universitetą, susiradau puikų vaikiną, dirbau nekilnojamo turto agente melagių apgavikų rytų europiečių kontoroje, nepakankamai atlygintinai daviau kraujo, įsigijau elektrinį dantų šepetėlį (visiems rekomenduoju!!!) ir ieškojau darbo - būtinai perskaitytkite pabrauktą žodžių junginį, nes jis - raktas į šį blogo postą!

Emigrantinis pinigų šaltinis numeris vienas: kraujo donorystė. Tiesą sakant, jau labai ilgą laiką norėjau duoti kraujo. Neatlygintinai. Bet vis kažaip neprisiruošdavau.
Tačiau kartą mano draugas Lukas man papasakojo, kaip jis Londone davė kraujo ir už tai gavo visai nemažai angliškų pinigų - karalienės veidu apipaišytų svarų. Tuomet labai norėjau naujps džinsofkės, tad pasiklausiusi Luko pasakojimo užsiregistravau tokioje internetinėje svetainėje ir laikiau, kada gi būsiu pakviesta duoti kraujo.
 "Naktį ligoninėje pamiegoti, filmą pažiūrėti ir dar gerą darbą už piniginį atlygį padaryti, man bus tikras malonumas" - mąsčiau aš, Luko kraujo donoriškų pasakų prisiklausiusi.

Po keleto savaičių buvau pakviesta. Aš labai bijau ligoninių ir man ne visai patinka kraujas, bet šis atlygintino kraujo donoro amplua, rodės, esąs visai įdomus nuotykis.
Deja, po visos dienos praleistos ligoninės palatoje su žvaira musulmone moterimi pašonėje, ryte paaiškėjo, kad mano kraujas kažkodėl (nagi kodėl kodėl..) netinka.

Ta proga gavau vos pusė žadėtos pinigų sumos. Liūdėjau, nes ligoninė, kurioje turėjau praleisti naktį buvo visai kitame Londono gale, net sakyčiau užkampyje. Metro riedėjau, rodos, ir už jūrų, ir už marių (tai tik metafora, vandens kelyje telkinių kelyje į ligoninę nebuvo).

Tačiau iš kitos pusės - čia ligoninėje  duoda labai skanaus maisto. Netgi aštraus. (Nėra nė ką lyginti su lietuviška virta vištos kulšele ir tuo mažu sviesto bei batono gabalėliu, kurį kažkodėl atneša prie bet kokio maisto..)  Pakartočiau vietinės ir ligoninės vakarienę, ir pusrytėlius, tik ne tą žvairą kaimynę.

Tęskime apie reikaliukus 

Taigi, liepos pabaigoje, dar prieš atsiimant savo užsienio universiteto diplomą, jau buvau įsimylėjusi. Viskas kvepėjo rimtais reikaliukais: dideliu džiaugsmu ir dovanotu šuniuku (šuns dar nepadovanojo , bet kovoju), o ateityje, gal žiedu su deimantu (gal juokauju, o gal ir ne - pati nesuprantu).

Todėl nutariau, kad diplomą atsiėmusi, suteiksiu tiek savo vaikinui, tiek tam velnio didmiesčiui, dar vieną šansą, jei Londonas, savo ruožtu - duos man darbą. Galvojau: "Ką čia - poryt VICE duos man kokį mielai širdžiai darbelį - kursiu dokumentikas, kalbinsiu šaunius žmones, mikrofoną rankoj nešiosiu, o namuose vakarais - meilės sultis per šiaudelį gersiu."

Taip pat :
- " Tikiuosi "TV Pagalbos" komanda manęs dar šiek tiek palauks."

Deja, šis įsidarbinimo svajonių darbe laikrodis, rodos, tiesiog tingi tiksėti. Padirbėjus keletuose smagių projektų, pilnu etatu visvien niekur nepavyko įsidarbinti. O tas frylancinimas - didis vargas.

Normalūs bateliai

Tad kaip ir daugeliui didžių žmonių prieš jų karjeros epopėjų - teko susirasti tą nelemtą darbą, kol ieškoma "to lemto".

Prieš pora mėnėsių, interviu primelavusi, kad tenai dirbsiu tris metus, nes taupysiu pinigus magistro studijoms, gavau darbą prabangioje sumuštinių kavinėje.

"Gal ir prabangūs - bet vistiek sumuštekai" dabar galėčiau pasakyti.
Dirbdama toje sumuštinių kavinėje kasdien jaučiuosi kaip filme. Jau vien todėl, kad darbą pradedu septintą ryto. Tai reiškiasi, kad keliuosi šeštą valandą.
Esu įsitikinusi, jog tai tik filmo suskurta iliuzija, nes šešta valanda ryto - dar naktis ir tikri žmonės naktį miegą, o ne keliasi.

Žmonės su kuriais dirbu - labai mieli. Tačiau daugelis - vyresni už mane ir jau turintys vaikų. Gerai, kad myliu vaikus, nes galiu juos pagirti, kai man rodo vaikų nuotraukas.

Ryte atėjus į darbą reikia daryti prabangius susmuštinius. Virtuvėje visada groja koks nors Armino van Bureno setas ar kažkas labai panašaus. Pjaustant vištą, tepant majonezą ant prabagių bandelių bei dėliojant špinato lapelius - tokia muzika verčia labai keistai jaustis.
Čia reikia pabandyti, kad suprasti.

Vakar darbe su bedradarbiais kalbėjome apie tai, kad vieni žmonės verkia iš džiaugsmo, kiti - ne, o dar kiti - netiki,kad taip išvis gali būti.
Taigi viena bendradarbė sakė, kad ji buvo iš tų, kur netikėjo, kad taip gali būti. Tačiau pamačiusi savo kūdikio nuotrauką iš utragarsinio tyrimo, negalėjo sutvardyti džiaugsmo ir ašarų. Kita teigė, jog Vengrijoje viename festivalyje Deivid Getai užgrojus dainą Memories, ji taip pat negalėjo sutvardyti džiaugsmo ašarų.

 Taigi, ryte ruošiame tuos sumuštinius, o popiet - jų pietums nusipirkti ateiną prabangūs klientai - centre dirbantys bankų darbuotojai. Jie visi atrodo beveik taip pat (kartais skiriasi tik odos spalva), ir regis, labai jau mėgsta sumuštinius. tad negaili už juos mokėti kvailas sumas, pvz: aštuonis svarus už sumšteką su salamiu.
Na, o minėtiesiems išėjus - kur buvęs kur nebuvęs, ateina metas viską viską viską valyti. T. y. spinteles, šaldytuvus, lentynas, grindis, sienas, šiukšledėžės, pjaustymo lenteles, vitrinas, duris, gėlių vazonus ir t.t.

Niekada gyvenime nebuvau šitiek daug valiusi. Per savaitę praleidžiu apie dvyliką valandų valydama. Tas valymo procesas net praėjus dviems mėnėsiams, mane visdar stebina. Ir ta transo muzika virtuvėje. Tap pat niekad nebuvau mačiusi į duoną įkeptų šoninės gabalėlių. Bet dabar jau esu ir daug valiusi, ir mačiusi tą bandelinį stebuklą ir dariusi penkiolika sumuštinių per trisdešimt minučių grojant tranzui.

Šiaip viskas dar lyg ir nebūtų pasaulio pabaoga, bet darbe turiu dėvėti normalius batelius. Kasdien jaučiuosi, kaip tame Normalių batelių vakarėlyje, iš kurio fotkes užvakar žiūrėjau Feisbuke. Bet blogąją prasme.



Blogiausia yra tai, jog turiu avėti ir šiuos batelius, marškinius, kaklaraištį ir kepurę. Kepurės net nesu nufotografavusi, kad tik kas nepamatytų. 

Kalbant apie marškinius, jie kasdien turi būti išskalbti bei išlyginti. Pasirodo, kiekvienas save gerbiantis sumuštinių artistas turi atrodyti solidžiai. Pradžioje bandžiau apsimesti, kad "nu gi tikrai lyginau", bet kavinės valdžia - klastą iškart supranto.



Prašymas:

Plyz, skaitytojai, palinkėkite man, kad kuo greičiau į darbą galėčiau avėti normalius batelius, kurie nebūtų metafora. Arba, kad kuo greičiau gaučiau atsakymus iš tų žmonių, kuriems pirmadienį išsiunčiau savo CV.
Dar norėčiau šuniuko ir atotogų Islandijoje.


Ačiū!
P. S. Linkiu visiems įsimylėti ir darbovietėje avėti širdžiai mielą avalynę.

BUČIUKAI











Thursday, July 30, 2015

Valgymas lovoje: negarbinga ir pavojinga pramoga

Sveiki URTĖS VIRTUVĖS skaitytojai,

Niekada nesakyk niekada: Niekuomet nebūčiau pagalvojus, nė sapne susapnavusi, kad vieną gražią dieną rašysiu istoriją apie tai, kaip blogai yra valgyti lovoje.

Suprantane, nuo pat mažumės buvau didžiulė valgymo lovoje fanė.

Fanų fanė: Ne tik kokio vieno per mėnėsį nuodėmingo sausainiuko ar bulvių traškutėlio. Lovoje valgydavau ir sriubą, ir antrajį patiekalą.

Iš pradžių, su šiuo blogu įpročiu, bandė kovoti mano mylimi tėvai. Jie, man mažai, sakydavo, kad jeigu valgysiu lovoje, joje atsiras gyvačių. Tačiau, aš jau nuo vaikystės pasižymėjau ūmiu neklaužadišku charakteriu, todėl į gasdinimus dėmesio visai nekreipiau, o paaugusi supratau, jog tos gyvatės - kaip ir Kalėdų senelis - išgalvotos.

Prieš trejus metus išsikrausčiau iš tėvų namų. Tai,  šiam blogam įpročiui, tik plačiau atvėrė nepažabojamos laisvės vartus. Galėjau lovoje ne tik valgyti, bet praktiškai ir sūrį tarkuoti, ir ant lentelės pjaustyti ir vakarienę virti. (Visa laimė, taip giliai "užbristi" dar neteko.)

Taip ir bėgo savarankiško gyvenimo dienos - lovoje su lėkštėmis. Liūdna, tačiau taip jau yra - kad ir kiek daug valgymo lovoje patirties turi - maistas vistiek kartais nukrenta. Taip jau šis pasaulis surėdytas.  Paklodės ir anklodės kentėjo nuo riebalinės kilmės dėmių, o tos merginos rožiniais marškinėliais, kaip rodo reklamoje, niekad iš spintos neišlysdavo. Tekdavo pačiai Vaniš pirti ir su maisto dėmėmis lovoje kovoti.

O ką jau kalbėti apie visus tuos naktį užpakalį banadnčius trupinius...

Mano troškimas valgyti lovoje, stebino ir kartais netgi liūdino, mano geraširdes super mega tolerantiškas kambariokes, pagalvių ir anklodės užvalkalus, paklodę, močiutę, vaikiną.

Kaip ten bebūtų, valgymas prie stalo man niekad neatrodė esąs smagus reikalas. Labiau jau kažkoks taisyklių sukaustytas oficialumas. Man atrodė, kad valgyti ne prigulus verta tik tuomet, jei nėra kitos išeities - lankaisi kavinėjė, esi svečiuose, arba namuose neturi nei sofos, nei lovos.
Kaskart valgant prie stalo, mano stuburas, rodėsi, lyg kažkokios tai juodosios magijos užburtas, siuntė signalus į smegenis, sufleruodamas kraustytis į lovą, ar bent jau ant sofutės.


Šita nuotrauka puikiai atspindi, koks nekaltas ir dailus atrodo šis blogas įprotis. Deja, tai tik kaukė. Valgymas lovoje - žaidimas su ugnimi. 

Viską pakeitęs vakaras: Viskas apsivertė, kai praeitą savaitę labai vėlai grįžau namo ir labai norėjau valgyti, todėl greitai kažką pasigaminau ir nuskubėjau į savo numylėtą lovos urvelį. Lovoje valgiau ir  žiūrėjaut "House of Cards" (labai įdomus serialas, pažiūrėkit, jei nesat matę!). Pavalgiusi nunešiau lėkštę į virtuvę. Grįžusi susimąsčiau, ar nunešiau tik lėkštę, ar ir šakutę, bet kadangi apsižvalgiusi šakutės nemačiau, priimiau tai kaip šakutės buvimą virtuvėje.

Klaida - pamoka: O visgi reikėjo geriau paieškoti...

Negarbė ir veido trauma: paryčiais lovoje apsiverčiau ant kito šono ir panorau labiau apsikloti. Šakutė pasirodo, buvo įkritusi būtent į ta anklodės užvalkalo kampą, kuriuo aš tą akimirką klojausi. Šakutė prisidengusi užvalkalu atsirenkė man į lūpą. Savo šalta,kieta, metaline esybe, šakutė man lūpą prakirto, nejuokais išgasdino ir iš saldaus miego prižadino.

Ryte lūpa buvo ištinusi ir visi, kam pasakojau iš manęs labai juokėsi. Dar šitą istoriją pokalbyje dėl darbo praėjus keletui dienų nuo insidento kažkodėl papasakojau. Tai, žinokit, darbo negavau. Ir lovoje nebevalgau.

Pabaiga: Nors man ir šiek tiek gėda, dalinuosi šia istorija, norėdama atlikti kilnią misiją -  apsaugoti lovoje pavalgyti mėgstančius žmones, nuo veido traumų. Apie tokius dalykus reikia kalbėti. Čia ne koks rūkymas, apie kurio žalą žino visi, jaučiu net mano šuo Česytė. Valgymas lovoje, apie kurio žalą nekalbama - kerta tyliai ir iš pasalų.

Būkite atsargūs, saugokite save. Ačiū!

Tuesday, April 21, 2015

Vestuvės

Gaila, bet ne mano.

Sveikučiai URTĖS VIRTUVĖS fanai,

Lrytas.lt ikvėpta antraštė: Trečio kurso studentė savaitgalį leido prabangiame vestuvių pokylyje Didžiojoje Britanijoje


                                          Lrytas.lt įkvėpta šventės fotografija

Mano mėgstamiausia pavasario istorija: Savaitgalį dalyvavau vestuvėse. Ir ne šiaip sau kokiame šampaniuko paskanavime prie rotušės,  anaiptol - tikrame iškilimingame vestuvių pokylyje.

Nors nepažinojau nei nuotakos, nei jaunikio, nei pabrolio, nei pamergės, nei svočios, anei anytos, kaip labai man toji šventė patiko - nėra žodžių apsakyt!

(Visvien pabandysiu apsakyt) patiko šitaip labai, kad nuo šiol svajoju apie vestuvių dalyvės profesiją. Žurnalistiką galiu pasilikti senatvei, kai šis nenusakomas vidinis noras dalyvauti vestuvėse bent kiek išblės.

Kaip aš petekau į minėtasias vestuves?

a) - turėjau pažinčių: pernai pavasarį porą kartų buvau nuėjusi į pasimatymą su tokiu vaikinu. Buvo jis ir visai išvaizdus, ir protingas, ir geros širdies, bet kažkoks labai jau neįdomus. Tai trečią kartą ir nebėjau. Greitai poto ir į Lietuvą grįžau, festivaliuose šokau, ryto laidoje kalbėjau, vėl į Londoną parskridau, į universitetą ėjau, jo nė mintyse neminėjau.

b) - likimo ranka manė palietė per Feisbuką (papoukino). Kaip jau sakiau, buvau pamiršusi, kad tą vaikiną ši žemėlė nešioja, tačiau prieš mėnėsį Feisbukas man parodė, kad jis švenčia gimtadienį, tai aš jam sveikinimą parašiau. Jis, matyt, sveikinimu buvo labai patenkintas, nes ne tik, kad padėkojo, bet ir po poros dienų ir į vestuves su juo važiuoti pakvietė.

Nors tą pačią sekundę gavusi kvietimą kartu vykti į vestuves, jau kurpiau planus iš kur vestuvėms suknelę gauti ir kokius batelius avėti, vaidinau užsiėmusią ir nepasiekiamą. Sakiau, kad man reikės poros dienų pagalvoti ir domėjausi, ar nė kiek ne keista, kad po metų tylos žadame drauge į vestuves vykti.

Per tas porą dienų jau ir suknelę, ir batelius turėjau, tai kvietimą ramia galva priimiau.

Mislingas kvietimas į vestuves baugino trečio kurso studentės mamą: kai mamai pasakiau, kad varysiu į vestuves, mama pradėjo nerimauti, kad man į tas vestuves išvykus su pora kartų matytų vaikinų nenutiktų kokia nelaimė.
Todėl liepė dar kartą su juo susitikti, prieš vestuves pabendrauti ir detaliai aptarti - dėl viso pikto. Aš abejojau, kad susitikimas prieš vestuvių išvyką padėtų išsiaiškinti, ar žmogus tave planuoja nužudyti. Nieks to neklausia, o jei ir paklausti, manau, nieks tiesos nesako. Taigi laiko nešvaistėme ir susitikome tik tą vakarą, kai turėjome į vestuves išvažiuoti.
Tą penktadienio vakarą, poros valandų kelionėje į dieviško grožio vestuvių miestelį, viską ir aptarėme.

Emocijos vestuvių šventėje ėmė viršų: nieks dabar jau tiksliai negalėtų pasakyti ar tai šampanas, ar tai vynas, ar tai Urtės jautri siela, tačiau vestuvių šeštadienį Urtė tryško emocijomis. Verkė net pora kartų.


                            Pirmasis žingsnis Urtės - vestuvių dalyvės karjeroje žengtas

Pirmas: Nepažinodama nei žaviosios kinietės nuotakos, nei jos ne tokios jau itin žavaus anglo jaunikio Urtė apsiašarojo dar bažnyčioje, jiems sakant lemtingąjį "taip". Visa laimė, širdį apėmęs grauduliukas greit atslūgo bažnytinėjė ceremonijoje bedainuojant vestuvines dainas (visi svečiai bažnyčioje gavo dainų knygutes ir ceremonijos metu turėjo dainuoti, labai smagu!!!)

Antras: Antroji, susijaudinimo iš grožio ir meilės, ašarėlė, Urtės skruostu nuriedėjo jaunąjąm sakant tostą. Vakarienės metu Urtė, matyt, buvo jau gerokai vyno prisiragavusi, todėl šiam pasakojant, kaip jo mylimoji tą kartą užsukusi į svečius per Kalėdas, pakeitė visą jo gyvenimą, negalėjo susitvardyti ir verkė pasikūkčiodama.

Puokštės gaudymas: lemiamu puokštės metimo momentu, Urtė sugebėjo ne tik "selfiukę" pasidaryti, bet ir staigiai grįžti į gaudytojos poziciją. (Tokia jau ta Urtė - talentinga vestuvių dalyvė.) Didžiam nusivylimui - puokštė atiteko kažkokiai turkei, kuri jos nė nenorėjo sugauti, tad puokštė atsitrenkusi į nesusipratėlės rankas, nukrito ant žolės. Kaip ten bebūtų, dėl šios nesėkmės Urtė pernelyg nesigraužė. Buvo rami. Gaudyti tą nuostabią puokštę ji stengėsi kaip tik įmanydama, tad, kad jos nepagavo, vadinasi, taip jau lemta buvo.

Tačiau apart šių poros silpnumo akimirkų, dvylika valandų nuostabaus grožio pilyje, pajūryje, trukusi šventė buvo lydima tik teigiamų emocijų. Urtė labai daug juokėsi, bendravo su šventės svečiais iš Kinijos, žaidė au azijiečiais kūdykiais, valgė skanų maistą ir labai intensyviai šoko. Romaus angliško būdo šventės svečiai, rodos, gulėjo atsigulę, palyginus su Urtės entuziazmu, išreikštu šokių aikštelėje.



Meilė, šampanas ir taškiukas ant ė - ir ko gi daugiau žmogui šiam gyvenime gali reikėti?

Buvo sodžiuje puota: Gal ir gerai, kad Urtė vestuvėse nieko nepažinojo, nes galėjo ten darytu viską, ką tik bepanorėjusi. Taip ir darė - pasiklydo labirinte, demonstravo savo turkų ir vokiečių kalbos žinias, lietė fontanuose gyvenančius karpius, kalbėjo su kiniete nuotakos mama, džiaugėsi bent kartą gyvenime šioje šalyje teisingai užrašytu savo dailiu vardu!

Gal kažkaip prasimušiu: Mano vestuvių porininkas buvo labai laimingas, kad mane pasiimė. Sakė rugpjūtį vėl yra pakviestas į vestuves Latvijoje, tai man reikia ieškoti patogesniu batelių...

                         Nes su bateliais nuotraukoje - būtų patogu nebent karste gulėti

Pabaigai: pavasaris - nuostabiausias metų laikas. Tad raginu visus draugus, gimines ir pažįstamus nedvejoti: tuoktis, mylėti ir kviesti mane į savo šventes.
Dar linkiu, kad visas pavasaris toks gražus ir šventiškas būtų, kokios buvo šios Jingwen ir Andrew vestuvės!

Ačiū.

P.S. Ar vestuvėse buvo kiniečių maisto? Ne. Aš ir pati to labai tikėjausi.


Thursday, February 12, 2015

Pirkinukai

Labas URTĖS VIRTUVĖS skaitytojai,

Šiandien ieškodama nagų lako, kuičiausi po savo daiktus ir supratau, kad susidariusi padėtis išties verta istorijos.

INTRO: Ši blogo įrašas ne tik paremtas bet ir įkvėptas vieno tokio video.

Kviečiu pažvelgti į šią Didžiojoje Britanijoje gyvenančia mamytę, besidalinančią įspūdžiais iš savo nenumaldomo apsipirkinėjimo internetu. Taip pat kviečiu atkreipti dėmesį į tai, jog užsidėjusi kiekvieną drabužį, juo dėvėdama moteris šiek tiek pašoka prieš kamerą. Tai mane ir labai nudžiugino, ir labai nustebino, kai video žiūrėjau pirmą kartą.




Kiek daug mus sieja bendro: žiūrėdama šį video supratau, kiek daug su šia moterimi turime bendro:
a) abi gyvename Londone.
b) abi perkame begalę pigių ir ginčytinai reikalingų daiktų internetu.
c) mėgstame šokti.
d) esame tos pačios lyties.

Loginis pastebėjimas: Kaip dabar matau, tų skirtumų visgi nėra tiek jau daug...

EIKIME PRIE REIKALO

Pradžia ir naivumas: Pati gyventi į Londoną atvykau beveik prieš trejus metus. Tuomet buvau vos aštuoniolikos.
Tad dar nė neįtariau, kokios čia didelės nereikalingų ir niekam nepanaudojamų daiktų  nekainuojančių nė vieno šios šalies valiutos vieneto, pristatytų į tavo namus iš pačios tolimosios Kinijos, daiktų pirkimo galimybės...
  Dar turiu pripažinti, kad neturėjau nė žalio supratimo ir apie didžią galybę dalykų, kuriuos šioje šalyje galima atsisiųsti visiškai nemokamai.
  Tuomet ir užbridau: pigius, nepanaudojamus ir itin žaismingus daiktus internetu sakiausi, sakiausi, paštininkas man į duris beldė, beldė. Šūdniekučius pamažu kaupti pardėjau.

Nei šis, nei tas :  Išties, prieš trejetą metų niekad nebūčiau nuspėjusi, jog 2015-ųjų vasarį ant mano palangės stovinčios dėžutės nebepajėgs sutalpinti visų mažųjų internetu įsigytų perlų: Disnėjaus filmukų/žvaigždučių/širdučių/namukų tematikos lipdukų, prieskoninių žolelių sėklų, tamsoje šviečiančių šuns pavadėlių, kačių maisto pakuočių, energetinio gėrimo miltelių, šaldytuvo magnetukų, mini led lempučių, katytės formos lipnų lapelių, picos pjaustytuvo, anti-senėjimo veido kremo mėginukų, vaistinėlės, sienų dažų mėginukų, dietinių saldainių ir viso kito iš interneto atkeliavusio šlamšto.

Didžiaisiais interentu įsigytaisiais perlais apkrautos Urtės kambario spintos ir spintelės...

Bėda bėdelė: Tas dvi dėžutes vadinu "šūdų dežutėmis". Bėda ta, jog jau laikas internetu užsisakyti trečią tokio pobūdžio dėžutę, nes anos dvi sunkiai beužsidaro.


Nuotraukoje: "šūdų dėžutėmis" dėl jų turinio vadinamos dėžutės

Seller - Satan, rating: 100% :  Pamažu man ima pirštis išvada, jog į tokias prekybos internetu svetaines kaip Ebay ar Amazon šių pigių ir niekam tikusių daiktų skelbimai yra talpinami iš pragaro...

KOLEKCIJA

Šiandiena su Jumis dalinuosi mažąja dalimi savo daiktų pirktų internetu kolekcija. Daiktų, kurių ne tik kad į negyvanamą salą nepasiimtum, bet ir kasdieniame gyvenime nerastum progos panaudoti...O per Užgavėnes iš jų puikią morę pavyktų pakurti!

Plakatai: Tai tik mažoji dalis keistų plakatų, kurie yra pasiekę mano namus. Plakatus su neišvaizdžių jaunuolių pora ir senyvo amžiaus žmonėmis gavau iš kažkokios anti-šiukšlinimo organizacijos. O Dora the Explorer plakatą, kaip ir Dora the Exolorer lipdukus, spalvinimo knygelę ir šaldytuvo magnetukus, į mano pašto dėžutę, rodos,  pats velnias įmetė...


Karališkų vestuvių kortos: turiu pripažinti, jog tai įsigyjau praeitą savaitę. Bet šio pirkinuko stiprioji pusė yra ta, kad kortos bent turi paskirtį! Kas šiame pigių internetinių pirkinukų pasaulyje - didi vertybė.




 Mažieji niekučiai: dėkojančios, bučiuojančios ir sėkmės linkinčios pupos. Bei chronometras. Jei kada  greitu metu tapsiu kūno kultūros mokytoja, jo pagalba galėsiu užfiksuoti kokiu greičiu trumpus (ir ilgus) nuotolius bėga moksleiviai.


Vaistinėlė: čia tokiam atvejui, jei kada rimtai susižeisiu, o telefono sąskaitą kaip tyčia bus pasibaigusi  - neteks nerimauti kaip į greitąją paskambinti. Pirmąją pagalbą susiteiksiu sau pati ir viskas baigsis laimingai.



Bedžionėlė - nagų lako džiovintuvas: pagal instrukciją- toje vietoje, kur nupiešti bananai reikia padėti pirštą ir beždžionėlė kaipmat išdžiovins nagų laką. Bandžiau, neveikia...



Techno lempa: Pripažinsiu, šitu pirkinuku džiaugiausi labiau nei visais kitais. Šią lempą galima pritaikyti ir vakarėlyje, ir praskaidrinti nuobodų pasimatymą, ir naudoti vietoj televizoriaus. Didžiausias techno lempos privalumas, kad įjungta į rozetę, ji tavo namuose bei širdyje iškart sukuria paslaptingą vakarėlio nuotaiką, ko kartais paprastą dieną gyvenat paprasto žmogaus gyvenimą, labai trūksta. 





video

Šimtąpem dar galėčiau Jums visko iš kolekcijos parodyti, bet tada jau gautųsi apysaka.

Dar ne vakaras: Išties, šiai nenumaldomai nesąmoningų internetinių pirkinukų manijai dar ne vakaras. Atvirkčiai - ansktyvas rytas... Praeitą dieną vos nenusipirkau J. Byberio patalynės. Visa laimė, tą akimirką susiprotėjau ir nusipirkau tik kanapėmis dekoruotas kojines...



P.S. Valentynkės proga, noriu pasakyti, kad vėl turiu kompiuterį. Jis bus mano Valentinas. 
Tie nemalonūs laikai, kai valgydavau čipsus žiūrėdama į langą - jau praeity! (Nesuprantusiems juokelio - URTĖS VIRTUVĖ: Gyvenimas po kompiuterio mirties ).  Visiems kitiems linkiu meilės. 
Dar šiandien Facebooke kažkokia mergaitė užsirašė, kad ne visi per pasaulinę AIDS dieną turi AIDS, tai nereikia liūdėti, kad ir Valentino per Valentynkę neturi. Nesu tikra, kaip čia susiję. Bet nežinau ir kodėl visus tuos šūdniekius pastoviai internetu perku. 

Bučiniai. Ačiū.


Wednesday, January 28, 2015

Gyvenimas po kompiuterio mirties

Sveiki URTĖS VIRTUVĖS skaitytojai,

Šįkart turiu gerą pasiteisinimą, kodėl retokai čia parašau. Pasiteisinimas : neturiu kompiuterio.

Kokią įtaka techno daro buitinei technikai? : Prieš keletą menėsių ant savo kompiuterio užklijavau DAI lipduką. Tuomet dar maniau, kad lipnus juodas lapelis ir liks tiesiog lipniu juodu lapeliu ant kompiuterio korpuso.

(Dar seniau ten buvau užklijavusi ir Hare Krishna lipduką, ir abu lipdukai tarpusavy labai derinosi...)

Anaiptol. Kompiuteris, mano dižiam liūdesiui, DAI suprato kaip DIE. Ir vieną gražų rytą nebeįsijungė. Tą rytą kompiuterio plokštė tiesiog ėmė ir išsilydė be priežasties.

Atsakymas: Manau tenka pripažinti, jog įtaka vienareimiškai neigiama (nebent egzistuoja toks dalykas, kaip kompiuterių rojus – pasaulis be dulkių, kur jie per dienų dienas kraunasi padėti ant kieto paviršiaus, niekada nekaista, o ir pražūtingų lipdukų niekas ant veido nelipina).


Nuotraukoje užfiksuotas dar veikiantis kompiuteris bei apačioje matyti reikalus ne juokais sujaukęs lipdukas.

Įvertini tik kai prarandi: Tą jau dukart minėtą gražų rytą, kompiuteriui mane apleidus, aš dar nesupratau padėties rimtumo.

Aplinkiniai mane guodė, o aš nė nesijaučiau nuliūdusi. Eilinį kartą buvau pagauda utopinės idėjos atseit pakeisiančios mano tolesnį gyvenimą.
 Dabar daugiau laiko leisiu lauke - mažiau internete. Dar perskaitysiu visas tas knygas, kurias noriu perskaityti jau dvylika metų, išmoksiu gaminti, vairuoti ir megzti. Lankysiu aerobiką, šokius, chorą ir baseiną, įkursiu sėkmingą verslą, įsivaikinsiu azijietį, dalyvausiu viename tų išlikimo džiunglėse realybės šou, vesiu žinias,  o galų gale lėktuve į Kostą Riką dar ir savo gyvenimo meilę netyčia sutiksiu” – klaidingai mąsčiau.

Realybė: ne visai visos mano viltys apie tai kokią didžiulę naudą ir sėkmę asmeniniam gyvenimui gali atnešti kompiuterio neturėjimas, išsipildė.

Televizija ir kinas – skaudi tema: Šiais laikais visi žiūri dokumentikas, filmus, laidas, serialus - visokius ten mandrus ir skirtingus ir labai mėgsta apie juos pasišnekėti.

Pasaulis aplink klausia:
-Ar matei tą?
- Ar žinai šitą?
-Ar žinojai, kad vasarį nauja serija išeis?
-Ne, - į visus klausimus atsakau aš.

Tai man jau pradeda pabosti.

Liūdniausia pasaulyje istorija: Aš labai labai mėgstu čipsus (saldus stalas niekad nebuvo man),  bet dažniausiai save įtikinu, kad man jų negalima ir viskas.
Praeitą savaitę labai norėjau net keletą dienų iš eilės, tad neturėjau kitos išeities, kaip tik nusipirkti tų riebių velnio skanėstų.
Grįžusi supratau, kad aš juk neturiu kompiuterio, tai reiškia, kad čipsus valgydama per kompiuterį nežiūrėsiu jokios laidos ar filmo, kaip buvau įpratusi.
Atsidariau čipsų pakelį, atsiguliau ant savo lovos ir juos valgiau žiūrėdama į langą. Buvo tamsu ir pro tą langą išvis nieko nesimatė. Valgant čipsus ir tiesiog žiūrint tiesiai, čipsai, rodos, net pasidaro neskanūs. Ir visai nedžiugina. O ką jau kalbėti apie tai, kaip visa tai nejaukiai ir keistai priverčia pasijusti.

Toji akimirka buvo graudžiausias mano 2015-ųjų/ metų be kompiuterio momentas. (O akimirkos su čipsais, juk dažniausiai būna laimingos...)


Nuotraukoje bandžiau atkurti liūdniausios pasaulio istorijos scenarijų - užkandžiai, langas ir tuštuma, kurią tik kompiuteris užpildytų. 

Uždraustas vaisius: retkarčiais pavyksta nukniaukti kompiuterį iš kambariokės, kol ji būna darbe. Tomis akimirkomis jaučiuosi lyg iš karo pas žmoną ir du mažylius grįžęs karys, princo pabučiuota miegančioji princesė, regą atgavęs aklasis ar visiškai prastas dainininkas tapęs seimo nariu.

Pabaigai: Linkiu visų kompiuteriams sveikatos ir nerekomenduoju ant jų neklijuoti vakarėlių lipdukų.


Su Naujais. Ačiū.

P.S. Ai, beja, skaičiau, jog mokslininkai užvakar įrodė, kad merginas dovanoti kompiuteriai džiugina, net labiau nei dovanotos gėlės, tortai, šokoladai, papuošalai, grandinėlės, sužadėtuvių žiedai ar net jorkšyro terjerai.

Tuesday, November 18, 2014

Nelegalių antibiotikų istorija



Labutis URTĖS VIRTUVĖS gerbėjai,

Išgekbėk draugą: Londone atšalo ir pasdarė dar labiau pilka - nuo to visi žmonės apsirgo. Ypač Urtės draugė Kamilė, kurios gerklę apėmė pūlinė angina. (Visa laimė - ne ebola!)
Būdama prastos sveikatos ir neesanti prisiregistravusi prie vietinių gydytojų, jauna graži blondinė, gulėjo sunkios ligos patale ir svajojo apie apie šviesesnį rytojų. Svajodama ir apie tai, jog nenori mirti svečioje šalyje, ji paprašė Urtės leisti į kelionę į pačius ryčiausius Londono Rytus,lietuvišką parduotuvę, pirkti nelegalių antibiotikų geriausiai draugei.

Apie kurių egzistavimą buvo sužinojusi ne kur kitur, bet pačioje žaismingiausioje ir  stebuklų pilniausioje Facebook grupėje ''Londono Lietuviai''. (Apie neišsemiamus stebuklus plačiauhttp://urtesvirtuve.blogspot.co.uk/2013/10/feisbuko-grupes-londono-lietuviai.html

Egzotiškas nuotykis: Urtė sutiko ir leidosi į kelionę traukiniu. Po pusantros valandos, išlipusi Bekton stotyje, Urtė gerokai pasimetė: merginą supo vien tik gyvnamieji namai, degalinė ir greitkelis. Rodės, šiame Dievo pamirštame kampelyje, žmonės parduotuvių nė akyse nebuvo rėgėję.(Mistiška vietos gyventojų buitis be parduotuvės: viskas, ka jie ,rodos, veikė tai greitkelyje važinėjosi automobiliu, pylėsi degalus ir buvo namuose.) Tai buvo tokie tolimi Londono Rytai, kad Urtės telefonas nebepajėgė sugauti interneto ryšio, ir paliko ją vieną lokacinėje bėdoje.

Nepražuvo: Nebe pirmą kartą Urtė atlaikė gyvenimo siųstą iššūkį ir visai netikėtai priėjo didžiulį prekybos centrą. Pasukus jo pusėn, prieš Urtės akis išdygo pastatas su užrašu LITUANICA. Urtė kaipmat suprato, jog tai būsias nelegalių  antibiotikų taškas. ''Kaip simboliška ir kaip nusipirksiu silkės" - atsipūtusi galvojo mergina.

Nuotraukoje: lietuviškumo Rytų Londone meka

LITUANICA - jausmas : super mega Lietuva : pastato viduje buvo lietuviškas knygynas, gėlių skyrelis, prekybos centras, juvelyrikos parduotuvėlė bei restoranas.
Taip pat, pastatas buvo gal penkiskart didesnis už "Šilą" prie Urtės tėvų namų Kaune, todėl mergina jautėsi net labiau Lietuvoje, negu išties būdama Lietuvoje.  (Jė-jėjėjėjė AK-ROPO-LIS!!!)

SUPER SPY: Nuėjusi į mėsos skyrių, ėmė kalbinti mėsininką ir mėsos pardavėją, tikėdamasi išpešti informacijos apie nelegalius antibiotikus. Iš pradžių, net mąstė, jog reiktų šnabždėti, tačiau pašnekovai ėmė drąsiai ir garsiai pasakoti apie vaistukus.

Kiek džiaugsmo ir teigiamų emocijų jai suteikė nuoširdus pokalbis su tėvynainiais. Jau beveik ketvirtas mėnuo Urtė nebuvo su niekuo parduotuvėje gimtąja kalba čiulbėjusi.

Bučiukai Jums: Parduotuvės darbuotojai, savo ruožtu, nė kiek nesigėdijo kalbėti apie nelegaliai platinamus vaistus, tačiau patarė eiti į kitą netoliese esančia lietuvišką parduotuvę ("Kiek čia tų parduotuvių ir silkės jaučiu nusipirksiu toj anoj" - mąstė Urtė), mat būtent antibiotikų, esama tik joje.

Bektonas - Dievo apleista vieta, kurioje vien gyvenamieji namai, degalinė, greitkelis ir lietuviškos parduotuvės: Tuomet mėsininkas su kolege draugiškai penkis kartus rankomis ir žodiniais nurodymais paaiškino blogo herojei, kaip rasti aną parduotuvę. Urtė padėkojo maloniems tėvynainiams ir išėjo ieškoti kitos parduotuvės, pasak LITUANICOS darbuotojų, nuo šio Lietuvos židinio nutolusios vos per pora šimtų metrų.

Pasakojimas virto tiesa: tik išėjusi iš pastato, Urtė suprato, ką kelio pasakotojai turėjo omeny sakydami : "Atrodys, kad nėr ten, kur eiti, tik laužynai ir garažai, bet eik eik ir ten pamatysi tokius vartus prie mašinų serviso, mažytes durytes, ten nelabai matosi, bet nu yra parduotuvėlė".

Nuotraukoje: nė kiek rožėm neklotas kelias

 Išties, Urtė ėjo kaip liepta, tačiau matė tik garažus ir apleistus pastatus. Dar matė pulkus mašinų mechanikų, statybininkų ir įtartinos- visai ne lietuviškos išvaizdos vaikinus ir vyrus, jai mojojančius ir bandančius kažką pasakyti (ir visai ne apie nelegalių antibiotikų parduotuvę...)

''Man nepavyks'': taip tarp garažų ir apleistų namų Urtė pravaikščiojo pusvalandį. Jau buvo visai rankas nueleidusi, nosį nukabinusi, ir vaistukus, ir silkę pamiršusi. Tačiau lemiamą akimirką, nusprendė nepasiduoti likimo žabangoms.

Grįžo atgal į pirmąją lietuvišką parduotuvę ir šįsyk, lankytojų pasiteiravo apie antrąją, nelegaliai antibiotikus parduodančią, liettuvišką parduotuvę. Išklausiusi nurodymys, suprato, kad ir vėl, eina į nežinią.

Antrąją lemtingą akimirką kelyje pasirodė senas juodas VOLVO, už kurio vairo sėdėjo parduotuvės klientė - tiką nurodžiusi Urtei kelią. Ji važiavo priekyje ir iškišusi galvą pro langą, šaukė aktualią informaciją: kur pasukti, kurie vartai, kurios durys.

P-E-R-G-A-L-Ė : Prasibrovusi pro metalinius vartus, Urtė išvydo, kaip rėkiančios moters iš VOLVO žadėta - mėlynas duris su lietuvišku užrašu. Netikėdama savo akimis Urtė nuėjo į pardtuotuvėlę ir  lengva ranka nupirko dvi dėžutes antibiotikų.

Laimėjusi dienos kovą, laiminga ir savimi pasitikinti, eidama atgal ji nebebijojo nieko: nei statybininkų gundymų, nei automechanikų rankų juodumo, nei tos vietovės.

Pabaigai: Nors iš netikėtumo, jog vizitas į Bektoną nepatyrė fiasko, Urtė ir pamiršo nusipirkti silkės, vistiek jautėsi tikra nugalėtoja : išgelbėjusi draugę ir laimingai grįžusi,su laimikiu, namo.

P.S. Gyvenkim žiemą sveikatoje ir meilėje, ir visada turėkim šaldytuve silkės.
Bučiukai ir linkėjimai. Ačiū

Monday, November 10, 2014

Vakarienei nusipirkau katę maiše

Sveiki URTĖS VIRTUVĖS skaitytojai,


Lrytas,lt įkvėpta įžanga: visos prekės Anglijoje - katės, o maišai - maišai.
Arba: nesugalvojau daug sinonimų ir mėgstu posakį apie katę maiše

Kokia aš vargšelė: Šiemet yra jau tretieji metai, kai kasdien namo grįžtu ar juos palieku, kaip kokia turgaus boba - nešina maišu garsiai miaukiančių kačių. Nors kačių nelabai mėgstu ir neauginu, šioje šalyje katei maiše prilyginčiau praktiškai viską: gerą orą, gerą vaikiną, gerus žmones, gražias merginas, gražias jų dėvimas timpas (apie jas plačiau -  Kodėl tavo užpakalis toks didelis ir į mane žiūri? ) ir kaip minėjau, visa kita.

Arčiau prie reikalo: Šiandien parduotuvėje ilgai mąsčiau, ką norėčiau valgyti vakarienei. Galiausiai mąstyti pabodo, tai įsigijau picą. Pica - tai maistas,kuris niekad nenuvilia (parduotuvėje tąkąrt naiviai pamąsčiau...)
Klasta: picos dėžutė atrodė pritrenkiančiai: joje spindindinti dešrytė skendo sūryje, taip pat buvo pavaizduoti jelapenai. Dar pica skelbėsi būsianti plonapadė...
Pyragas: kai picą iškepiau, paaiškėjo, kad tai tiesiog elementarus pyragas su truputėliu sūrio, o jelapai esą tiesiog žalios spalvos paprikos. Ir upė buvo jų, o ne sūrio (kaip aš , jauna ir naivi, buvau patikėjusi...)

Pabaiga: Ai, vistiek tą vistiek suvalgiau, ir valgydama paprašiau, kad mus nufotografuotų, bet kaip pirmadieniais žmonėms daryti įprasta - tryškau noru pasiskųsti.

Nuotraukoje rodau, kodėl picą praminiau pyragu - dėl dviejų pirštų storumo pado!

P.S. Iš šios istorijos pasimokyti galima tik poros dalykų:
1) ne viskas, kas ant picos dėžės yra tiesa,
2) niekada gyvenime nenustebk, jei maiše - katė.
Ačiū. Miau. Labanakt.

Monday, October 6, 2014

Nušvitimas ir sugrįžimas į salą

  Labas URTĖS VIRTUVĖS skaitytojai,


Šokiruojanti žinia ir praktiškai viso ko esmė : aš nevaikštau į vakarėlius.

Žemę su dangum sumaišę pokyčiai: po nuo ketvirtadienio iki antradienio trukusio paskutinio vasaros savaitgalio Urtė ant savęs labai supyko ir nusprendė visam tam padaryti galą.
    Visą vasarą lengvabūdiškai šokusi, vakarėlinusi, festivalinusi ir visaip kitaip pernleyg jau aktyviai poilsiavusi blogo herojė suprato, kad palaido gyvenimo laivas ją plukdo tiesiai į pragaro salą.

O iš ten, jei ir grįžtama, tai nebent piktaisiais Delfi komentatoriais arba šranzo didžėjais... (Į abu Urtė jau buvo pati sau supanašėjusi...)

Trumpai: Mąstydama apie gyvenimą ir jo prasmę, pasibaigus vasarai, Urtė viduje jautėsi labai jau panašiai  kaip jos mėgstamiausi Nike bateliai, sunáikinti šokių maratono Šopkinių festivaliukyje.

 Labai simboliška fotonuotrauka - "Pasibaigusios vasaros portretas" : skylė bate tarp rudeninių lapų.

Susikrimtusi Urtė nuo vakarėlių stengėsi bėgti visais įmanomais būdais. Net nebevartojo vasariškų išsireiškimų iš velnio žodynėlio: festivalis, festivaliukas, steidžas,  afteris, techno, didžėjus, dark, hard, nemiegoti, tirpti, psy ir tie kiti (norėjau panaudoti frazę "ir taip toliau", bet ji čia visiškai nebetinkama).

Nušvitusi Urtė juos stengėsi keisti kitais žodžiais : žiburėlis, pasisėdėjimas, vakaronė, pasivaikščiojimas.
Ir iš naujo bandė atrasti teigiamus laivalaikio leidimo būdus: kavinukes, pasisėdėjimus, obuolių pyragą su ledais, nealkoholinį punšą, poeziją, klasikinę muziką.

Gera, nors prie širdies glausk: Šitaip ramiai ir oriai, pasisėdėjimuose bevalgydama obuolių pyragą su ledais, Urtė praleido dvi savaites. Ji peržiūrėjo visas filmo "Penktadienis tryliktoji" (jos yra devynios) dalis, susikūrė privalomųjų rudens darbų planą, prisiminė, jog laukia universito baigiamasis darbas ir kasdien išvesdavo Česytę ilgam pasilakstymui prie marių.

Suklupo ir vėl: Rodos, nušvitus, Urtės gyvenimas žvilgėjo kaip kątik paskrudinta duona, patepta sviestu. Deja, paskutinį rudens savaitgalį Lietuvoje, mergina netikėtai vėl suklupo. Tą lemtingą penktadienį Urtė ir vėl šoko vakarėlyje, kur ją prašančią "pagroti kažką stipriau" įamžino laidos "Farai" operatorius.
Nuotraukoje - Urtę ir vėl apsėdęs velnias, didžėjus ir policijos pareigūnai.

Visgi yra dar šiam pasauly gerų žmonių: Visa laimė, kad tas operatorius buvo, Urtės vaikystės -vasaros pas močiutę laikų, draugas Kęstutis. Šis tik tarė "Urte, nu tu tai kaip visada" ir pažadėjo pasistengti, jog medžiaga nebūtų panaudota laidoje.
Nu Jėzus Marija: tai buvo paskutinis lašas. "Kiek galima?" - klausė savęs Urtė ir išvyko į Londoną universiteto baigti, super mega rimtai nusiteikusi.
   Pirmą kartą gyvenime Urtė norėjo mokytis, semtis žinių ir tobulėti. Buvo tokia rami, kad net beveik jau būtų tikęs vardas Raminta.
 WANNA BE: Raminta - nešoka, žiūri "Chorų karus" o tų žodžių iš velnio žodynėlio net nėra girdėjusi.

Čigounhausas : grįžusi į Londoną, savo kambaryje ji rado du neišsikrausčiusius draugus  - Sidą su Kamile. Tad pirmoji naktis sugrįžus į salą, buvo gan čigoniška.
  Urtės lovoje trise sunkokai sekėsi užmigti. Viena anklodė trims žmonėms ir karštis, nepaliko kitos išeities, tik išgerti raminamųjų, ir prieš užmiegant stebėti daiktais nuklotą kiekvieną kvadratinį kambario milimetrą. Jei nuoširdžiai, tai miegoti trise mano lovoje labai jau priminė festivaliukiškas nakvynes Kamilės Saabe, bet kaip jau žinote, tas istorijas bandau priversti atminties jūrą, nusinešti bangose.

  Nepatogiai išsimiegojus, ryte buvo pasitarta,kad visąlaik vartojant pigius narkotikus ir geriant daug skanaus angliško sidro, toks gyvenimas gal ir nebūtų šitoks labai varginantis, o finansine prasme - būtų išvis dieviškas. Tačiau dėl visų trijų vidinių ambicijų planas buvo vienareikšmiškai atmestas ir Kamilė su Sidu išsikraustė.

Pabaigai: Urtė netapo Raminta ir atrado gyvenime balansą.
   Vykdo savo darbų planą, o ir vienam kitam geram vakarėliui nugaros neatsuka.
  Pagaliau atsakiusi į klausimą "tai ką gi žmonės veikia, kai vasara baigiasi?", siunčia bučiukus ir linkėjimus į Lietuvą!

Ačiū.

P.S. Kažkurią čia penktadienio naktį, pavyko atsakyti ir į kitą ilgai kamavusį klausimą "Kas būtų jei virtum ryžius su grikiais vienu metu?". Tai būtų tas, kas nuotraukoje. Nėra neskanu, su tūkstančio salų padažu - išvis neblogai, bet antrą kartą gali būt,kad kartu nebevirsiu.



Wednesday, April 23, 2014

Vėlykos su daug ašarų ir Karlu - not a girl not yet a woman

  Labas URTĖS VIRTUVĖS skaitytojai,

Buvo žeuru: Visą gyvenimą maniau,kad Vėlykos - tai tokia paprasta pavasario šventė: kad gal ir nėra taip gerai,kaip Kalėdos, bet kad gali būti šitaip blogai - nė sapnuose nebūčiau susapnavusi. Manau,
 nė romų kilmės būrėja stoties rajone nebūtų ''išvaražinusi''.

Dalyviai: šiemet Vėlykas sutikau Londone su savo kambariokėmis Violeta ir Kamile. Dar buvo Kamilės draugas. Jis iš geros širdies atsivedė ir buvusį bendradarbį Karlą - keistuolį iškrypėlį moters veidu (not a girl not yet a woman, kaip pasakytų Britnė).
                                                                   Karlas dešinėje.
Mano širdis sudužo kaip Vėlykinis margutis :  likus trims dienoms iki Velykų Urtė sudaužė draugo širdį, tuomet susiprato suklydusi, o pabandžiusi pasitaisyti - sudaužyta širdimi liko pati, todėl viskas, kuo paskutiniu  metu užsiiminėjo buvo savęs gailėjimas ir ašarojimas gausybėje įvairių vietų, įskaitant viešas... Nei miegoti, nei valgyti (lyg per visas tas dainas) Urtė negalėjo, o ašaras stabdė tik Violetos draugija.
  Kambariokė Violeta - lyg magišką nosinaitė, lyg paskutinis mergaitės iš "Mergaitė su degtukais" degtukas gydė Urtės nuliūdusią sielą. Visa laimė, jog Violeta tam nesipriešino. Ji nesipriešino nuolatiniam Urtės buvimui jos kambaryje, gulėjimui ant grindų, nesipriešino net nuolatiniam priverstiniam bendravimui.
    Dar kartais Urtė nueidavo iki darbo, kur pildavo žmonėms gėrimus ir stebėdavo juos besibučiuojančius su liežuviais, kas jai keldavo nebe šleikštulį kaip prieš tai, bet apmuadą, širdgėlą ir dar didesnį liūdesį.
  Savo ruožtu, Urtės bendradarbiai sakėsi esą padesiantys kuo tik galės, įskaitant Urtės širdį sudaužiusio vaikino nužudymu. (Visgi yra dar šiam pasauly gerų žmonių)
Labai jau atvira, bet nuoširdu: Rodos nė pasisioti Urtė nebeidavo - viską išverkdavo... Ištinusi kaip bulvė, Urtė pati sau kėlė asociacijas su namine mišraine, kurios taip trūko ant emigtantiškų Vėlykų stalo..
Grįžtu prie istorijos: Violeta savo ruožtu, diena iš dienos, lyg į darbą ėjusi į aklus pasimatymus, galiausia susižavėjo paslaptingu vaikinu,viskuo nusivylė, ko pasekoje nuliūdo, todėl džiaugėsi galėdama pagelbėti Urtei bėdoje ir drauge svaigintis, neslėpsiu - ne tik liūdesyje.

Vėlykų rytas: tą rytą snigo, pabudusi Urtė vėl apsiverkė, Violeta tikriausiai jau vėl tarėsi dėl aklo pasimatymo, o Kamilė su draugu kepė visiems keksiukus ir vištą marinavo. Ką veikė Karlas tą rytą nubudęs aš nežinau, bet gal tai ir geras ženklas...

Karlai, i feel you bro: Karlas ir atrodė vienas iš tų žmonių į kuriuos žiūrėdamas bandai apsispręsti ar tai vyriškos, ar moteriškos giminės atstovas. Jis labai keistai kalbėjo ir turėjo mergaitės veidą ir ilgus mergaitės plaukus, net ir mergaitės kuoduką, tačiau nepaneigsi, jog ir barzdelė žėlė ant dailaus jo veido.Vienu žodžiu, vaikinas atrodė lyg iškrypėlis.
   Bet ką aš čia - pagrindinis dalykas apie Karlą buvo tas, jog jo tvirtą plieninę anglišką širdį į šipulėlius sudaužiusi buvo lietuvaitė Milda. Karlas tiek daug pasakojo apie savo raudonplaukę į narkotikus įjukusę ir jį dėl italo palikusią mylimąją ir taip liūdėjo,kad Urtė pradėjo jį suprasti ir net mėgti. Net jos pavardę vargšelis buvo išmokęs ištarti...

Draugystė su Karlu/visiška neviltis:  Urtė susidraugavo su Karlu ir visas Vėlykas kartu praliudėjo. Liūdėjo valgydami vištą, liūdejo ir vyną gerdami, kol galiausiai radę bendrų interesų, drauge išėjo pirkti kuo stipriau pasisvaiginti. Deja, paaiškėjo, jog nusipirkę buvo kažko neveikiančio. Tai kėlė dar didesnį visuotinį liūdesį ir nusivylimą. Galiausiai Urtės lovoje besidalindami romantiškais prisiminimais, abu užmigo.
  Pabudusi prie Karlo, kurio veidą lyg užuolaida dengė jo plaukai, Urtė džiaugėsi,jog neteko su juo dalintis viena antklode ir jau norėjo,kad jis išeitų. Jau septynias paras iš liūdesio negalėjęs miegoti Karlas džiaugėsi ir stebėjosi, jog Vėlykos jam suteikė šansą pagaliau pailsėti ir susipratęs išėjo namo. Nors Urtė žinojo, jog Vėlykų draugas grįš į tuščius namus ir verks apsikabinęs Mildos daiktus, toks puikus ir šaunus draugas ir žmogus, vaikinas jai nebeatrodė.

Festivalis: Vėlykos pavertė namus visišku festivaliu, kad ir ašarų. Šios Vėlykos mane išmokė, jog liūdesys užkerta kelią bet kokiai veiklai - net iki balkono nueiti. Dūmuose, daiktuose ir induose su alkoholiu bei įvairiausomis nuorūkomis ir širdgėla, paskendę namai ir antrą Vėlykų dieną nieko doro nežadėjo, nežadėjo ir trečią, jaučiu ir šiandien nežadės..
  Vaikštant kilimu jau beveik galimą girdėti kiek nešvaros ir bakterijų jame susikaupė švenčiant Kristaus prisikėlimą, o pakėlus akis nesunku pastebėti, jog namai virto paparasčiu urvu.
    Vakar reikalai pakriko iki tokio lygmens, jog merginos net klausėsi Žilvino Žvagulio.



Jei kas turite kokių pasiūlymų, kaip susitvarkyti gyvenimą, santykius bei išnaujo atrasti emocinį balansą - būkite geri, susisiekite su manimi. Man to labai reikia.
Ačiū.


Friday, March 14, 2014

Į kelnes prišikti gėda, o žmogui į širdį - ne? arba ŽMOGUČIAI STEBUKLUČIAI

  Labas URTĖS VIRTUVĖS skaitytojai,
 Sveikinu visus su pavasariu ir linkiu įsimylėti. Kas yra įsimylėję - nelinkiu nieko. Atsiprašau.

Šlovė ir romantiški pasiūlymai veda į priekį net sunkiausiais gyvenimo momentais: Šią savaitę gavau net keletą pastabų dėl blogo nepildymo ir net visą vieną kvietimą į aklą pasimatymą iš kažkokios mergaitės blogo fanės, tokiu pačiu vardu kaip mano. O ir Ruslanas Kirilkinas pradėjo sekti mane Instagramoje. Tokių neelinių savaitės įvykių proga, nusprendžiau pasidalinti savo išgyvenimais dar kartelį.

Nėra ko slėpti numeris vienas: visi tai žino ir nėra ko čia slėpti,kad pastoviai tikrinu feibuką. Net kai ten išvis nieko nei įdomaus,nei naujo nėra, vistiek nepasiduodu ir tikrinu tikrinu ir laikinu (kovotojo siela). Kartais, deja, patikrinus randu tokių pasisakymų, kad net nepavyksta ir palaikinti... Tuomet būna ir pikta,ir apmaudu.
Blogo pavadinimo paaiškinimas:   "Žmogeliukai,kas turi rytojui paskolint ką nors?" Gerai nežinau,ką ten gali tie žmogeliukai turėti, ko rytojui reikia,tai parašiau "ką nors" kaip pavyzdį.
  "Mano svarbiausiai žmogučiai". 
 Kodėl  taip populiaru virtualioje erdvėjė vartoti žodžius "žmogutis", "žmogeliukas" ar "tiesiog švyti" ir panašius į tokius? Į šią problemišką aktualiją gilinsis šis URTĖS VIRTUVĖS blogo įrašas.

Jautrumas ir jaunystė: Kartais svarstau,kad aš turbūt visai nejautri, nes nevartoju mergaitiškų žodžių. Nesakau nei "žmogeliukas", nei "žmogutis", net apie draugių švytėjimą esu linkusi nutylėti... O ir metaforų, pasirodo, tiek nežinau,kiek kiti žino!
Nėra ko slėpti numeris du: Vėlgi neslėpsiu,kad feisbuke turiu labai daug draugų - visą tūkstantį. Neapsimesiu,kad tiek jų turiu realybėje. Ir nemeluosiu,jog visą tūkstantį pažįstu.
  Taigi,turint tiek daug žmonių feisbuko drauguose, neišvengsi jaunatviškų (šešliokmečių mergaičių iš mokyklos) nuotraukų ir pasisakymų. Deja, dažniausiai jų visai nesuprantu. Nesupratusi bėgu šukuotis plaukų ir panikuoju,ar tik nebus tai lemtinga žilo plauko diena...

Thinking out of the box arba jaunuoliškos paslpatingos metaforos:

Puikus pastebėjimas. Jausmai ir tikrosios vertybės šiuolaikiniame pasaulyje, deja, dažniausiai yra nustumiami į pašonę... Taip pat puiku,jog fotografuota iš priekio.

Ar šventoji trejybė užslėptas fotelių pavadinimas? Jei taip, kodėl jei baldai "varo tūsint", nuotrauką į feisbuką kelia ši mergina? Jaunatviškos krikščionybės keliai nežinomi... (Trejybės prašymu - nuotraukas užmaskavau žvaigždele)

Fantastiškai teisingai pastebėta!!!Nors man jau ketveri metai,kaip nebe sešiolika, visiškai pritariu! (


"Man nesvarbu, ką tu manai! Mano gyvenimas - mano sprendimai" - skelbia komentaras po nuotrauka. (Įsivaziduokit,kad tai įgarsina tas vyrukas, kuris verčia dainų tekstus kai rodo Euroviziją). Mano plaukai - mano Tanoka Beardo šukuosena aka išvykau į Angliją, susiradau juodaodį mylimąjį.

Prabanga, pagyros, laivalaikio sprendimai. Tokiame intrigų verpete, paslaptingoji Kamilė liko išvadinta kvaile...

Nėra ko slėpti numeris trys: Kai postinsiu visą tai feisbuke, paslėpsiu nuo čia minėtų žmonių, Bijau grasinimų, bijau teismo, bijau jaunatviško "užvartymo".
Pabaigai: Šaunu,kai dar kažkas nustebina, kartais ir pralinksmina. Jei perskaitysite tie, nuo kurių slėpsiu šį postą, žinokit, kad nepiktai:)

Ačiū.
Linkiu išlikti jaunatviškiems, įdegti ir kaip jau minėjau, įsimylėti!