2021 m. kovo 2 d., antradienis

Kurjerio skonio mergina


Paskutiniu metu vis atsitinka koks tai reikalas su DPD: tai paimti siuntinį, tai paduoti, tai garsioji orkaitė

atkeliauja, tai dar kas. Šiais keistais laikais net drabužių grąžinimas vyksta per kurjerio rankas. Jie vis zuja

ir zuja kieme, nes Jonas vis perka žiemines striukes, bet neradęs tos vienintelės, turi priduot atgal,o aš vis būnu namie ir tarpininkauju, tad kurjerius matau dažniau nei savo artimus giminaičius. 

Mūsų rajoną aptarnauja du kurjeriai. Kartais būna vienas, kartais kitas, bet didelio skirtumo nėra, nes jie ir atrodo panašiai, ir elgiasi, praktiškai, identiškai.

Jau ir užsimerkusi matau tą puikiai pažįstamą reginį: baltai raudonas autobusiukas jau čia, prisiparkuoja skersai vidury kiemo. Linksmasis kurjeris šoka iš jo, šypsena net pro kaukę šviečia, bairiukų kišenės pilnos, kelia akis viršų, ranka man moja į trečia aukštą, spaudžia durų skambutį apačioje. O susitikus nepamiršta kaskart primint, kad aš tave mačiau pro langą

Žinokit, niekur gyvenime nesu sulaukusi tiek vyriško dėmesio (na nebent, kai būdama šešiolikos atostogavau Egipte), kiek šiame nuolatiniame karantininiame bendravime su kurjeriais. Nenoriu nieko sakyti, bet imu įtarti, kad esu DPD kurjerių skonio mergina.

Tos draugių istorijos, kai baristos jas vaišina kava ar svajonių jaunikiai kalbina baruose, man visuomet buvo mistinės. Net ir savo gražuolį vaikiną pati netyčia užkalbinau Devilstone festivalyje. Išimtimi laikyčiau tik visokius keistuolius ir pensinio amžiaus žmones. Jie labai trokšta su manim pabendrauti, kur benueičiau. 

Bet va DPD kurjeriai visada skirs dėmesio. O su siuntiniu atsineš ne tik tą aparačiuką virtualiam parašui, bet ir galybę juokelių, prakalbų ir tokių kabliukiškų frazių. Kartais mąstau, ar jie jas sugalvoja vairuodami autobusiuką, ar vietoje freestailina, ar kaip čia būna? Gal jiems tiesiog labai patinka namų stiliukas: džemperis, kuodukas, miltai ant tamprių, šiukšlių maišas rankoje ir pan.?

Praėjusį kartą paduodama striukę išgirdau, kad mane lyg karanarėlę narvelyje palikę namuose už paštininkę. Vienas iš kurjerių kaip koks saldžialiežuvis uniformuotas ungurys vis prašosi į svečius kavutės. Kai lauke šalta, aš iš mandagumo ir pasimetimo sakau, jei tikrai norit, galiu išsinešimui padaryt, bet sako tokios darbe išgers.

Dar kitąkart guodėsi, kad artėja keturiasdešimtas gimtadienis, tai jau senas ir sveikata nebe ta, ar kažką panašaus. Aš, kaip žinodama pasakiau, kad dar gi visai nesenas, pats jėgų žydėjimas, o tai išgirdęs taip nudžiugo, kad net tušinuką leido pasilikt. O su jais sakė visada bėdos, nes žmonėms pasiskolina kokiam tai lapui užildyt ir pamiršta grąžint, ir taip visus pragano.

Įsimintiniausias simpatijų šou nutiko, kai turėjau pasirašyti naują telefono sutartį (taip, ir tai vyksta per kurjerį!) namie ilgai ieškojau paso, tada greit išbėgau į kiemą ir supratau, kad esu be kaukės. Veidą prisidengiau plaukais, bet jaučiausi tokia nelegalė nusikaltėlė, tai vis atsiprašinėjau. Kurjerį mano atsiprašinėjimai prajuokino ir jis tarė: taigi nieko, nebent bučiuosimės.

Jei nebūtų karantinas, tai gal ir kitaip reaguočiau į visą šitą DPD simpatijų situaciją. Bet dabar,

visos socialinės interakcijos tokios retos, kad pasidaro labai juokingos ir įsimintinos, kaip kadrai iš filmo,

tai aš net visai laukiu kurjerių pasirodymų.

FYI: Bet čia tik su DPD. LP kurjeriai visai kitokie: santūrūs, dalykiški, ir reikalui esant, siuntinį įdeda į kibirą, kad esant saviizoliacijoje jį užsitrauktum tiesiog per langą.

Komentarų nėra:

Rašyti komentarą