Šiandien pavasarinės saulės šviesoj skutau bulves piemenėlių pyragui ir kažkaip sunkokai man sekėsi. Skutau ir stebėjausi, nes aš ir ryškiai mėlynas bulvių skustukas iš Aliexpress esame nenugalima svajonių komanda!
Bulvių skutimas man nėra kasdienybės primesta prievolė, veikiau – Dievų darbas, hobis, meditacija ar svajinga pramoga. Matyt, atliekant šį veiksmą, prabunda mano lietuviška dvasia. Gremždama auksinę liaudies daržovę nurimstu, pagalvoju apie gyvenimą, susidėlioju mintis. O šiukšliadėžėn krentančios lupenos, kaip bangos, nusineša kasdienybės rūpesčius.
Su ryškiuoju skustuku įprastai darbuojamės taip sklandžiai, kad laisvai galėtume tatiuiruotis perfrazuotą mintį iš kažkokio holivudinio filmo apie baikerius: TEGUL SVYLA LUPENOS, O NE SIELA.
Visuomet žinojau, kad šiam džiaugsmui skustukas daro didelę įtaką, nes turiu su kuo jį palyginti. Su siaubu prisimenu, kai vaiksytėje mama prašydavo padėti nuskusti bulves su peiliu. Su juo viskas vykdavo kitaip: rankos išsimurzina, skutasi kažkaip per storai, o ir mama vis apie tai primena sakydama, kad „jau visai bulvės nebeliko“. Ir šiaip, gali ir pirštą netyčia nusipjaut įtampoj stebėdamas, kiek tos bulvės palikai.
Taigi, grįžtant į šiandieną – netrukus suvokiau, kad mylimas skustukas neatlaikė karantino apkrovų ir sulūžo.
Susimąsčiau, kiek smagių akimirkų kartu nugyvenome: kiek kugelių paruošėme, kiek bulvių košių… orkaitėje keptų bulvių, batatų, burokų. O ką jau kalbėt apie visas morkas, kurias taip pat komandiškai apnuoginome.
Šią mintį paraleliai lydėjo kita – reikia iš Aliexpress užsisakyt naują. Ir tada ramybė, kad labai palankiai čia viskas susidėliojo – žinosiu, ką reikia būtinai nusipirkt iki liepos pirmos.
Nuo tos dienos smulkmenos iš Kinijos bus apmokestinamos PVM (21 proc.). Gyvenimą apleis tas šelmiškas jausmas, kai gauni siuntinį ir spėlioji, kas jo viduje, nes jau neatsimeni, ką užsisakei. Pigiai pirkdamas visokias nesąmones iš Kinijos, patiri su nuostaba persipynusį džiaugsmą, kuris aplanko kaskart pašto dėžutėje aptikus plastikinį kvadračiuką.
Įprotį pirkt kiniškus bulvių skustukus iš interneto turiu jau labai seniai. Tokį ir savo artimiesiems esu įtaisiusi, kad peilis neapkartintų viešnagės džiaugsmo. Žinau, kad jų galima įsigyti Lietuvoje ir net Maximoje, bet kažkaip nekyla ranka keisti įpročio. Kažkoks keistas skūpumas.
Sulūžusį skustuką kasmet atnaujinu lygiai tokiu pačiu, koks buvo prieš tai, bet su juo bendrauju taip, lyg niekas nebūtų pasikeitę. Panašiai, kaip auksinei žuvelei numirus, tėvai ją pakeičia nauja ir kol nežinai, tai ir būna ta pati žuvelė.
Tada supratau, kad liepos pirmoji yra vienintelė data, kuri šiandieniniame gyvenimo kontekste yra visiškai aiški, konkreti ir kažką reiškianti. Dabar viskas taip, o nuo tos dienos – kitaip.
Užsisakiau du skustukus, bet galvoju dar kelis paimt, kad paskui nereiktų gailėtis.
P. S. Meninėje kompozicijoje pozuoja mylimi namų pagalbininkai – pasakojame minimas skustukas ir katytė Dulkė.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą