Atsimenat šituos?
Vakar su broliu leidome dieną. Programoje vyravo žanro klasika – miške pavedžiojom šunį, o tada tinginiavom ir vieną po kito žiūrėjom juokingus video iš Youtubo. Bežiūrint atėjo suvokimas, jog mūsų kompanijai labai trūksta traškučių. Ir dar ne bet kokių, o šitų raudonam pakely, kuriuos kepdavom vaikystėj.
Būdami vaikais šiuos pragaro siųstus plastmasinius kvietinius užkandžius, kaip jie patys save įvardija etiketėje, vis kepdavom aliejuj. O jų pakely tiek daug, kad kepk nekepęs, kitam kartui vistiek dar liks. Gaunasi toks ir Sizifo darbas, ir guilty pleasure vienu metu.
Besiruošiant į Maximą ir besvarstant, ar juos dar išvis parduoda, sugrįžo dūmuose paskendę prisiminimai iš bent dešimtmečio atgal: įkaitini puode aliejų. Testuoji po vieną, ar jau įkaito ir tolygiai pučiasi.
Viskas taškosi. Įkaitę riebalai tykšta ant rankų, jei nepasiseka – kliūva ir veidui, ir šiaip, kankina nuolatinė baimė, kad kažkokiu būdu šie besipučiantys langų formos skanėstai padegs virtuvę, kaip nutiko brolio klasiokei.
Vynioji, vynioji popierinį rankšluostį traškučiams nusausinti ir galo nematai, o mama tuo metu pyksta, kad vėl brudų prisipirkai ir kad tokius dalykus valgai, bet labiausiai – dėl tos lipnios riebalinės betvarkės virtuvėj,
Mokykloj irgi tokius išvirtus aliejuj pardavinėdavo ryšulėliais, sudėtus į plastikinius maišelius. Bet jų skonis dažnai buvo česnakinis, nes čirškėdavo drauge su kepta duona, kuria irgi prekiaudavo valgykloje.
Traškučių sąmoningai buvau nepirkusi jau kuris laikas, nes kiek tik save pamenu, santykiai su jais mane lydėjo toksiški. Buvo gyvenime laikas, kai pasimatyt ir dukart per savaitę būdavo mažai. O paskui viskas labai negailėstingai ant veido pasimatydavo. Vagšei odai, atrodo, ar tai meth, ar bulvių traškučiai, skirtumo nėr.
Kaip galėtų sakyti kokia new wave liaudies patarlė: „Gali bandyt laikytis protarpinio badavimo, sveikai mintis, kasdien pasportuot ir plenkus daryt, bet nenustebk, kai vieną dieną puode kaitinsi aliejų čipsams kaip vaikystėj“.
Labai smagu kartą per dešimtmetį senų gerų plastmasių pasičirškinus, sekmadienio vakarą stebėt, kaip ponas britas youtuberis keliauja po Ukrainos kaimus.
Jei kam aktualu, šelmiški praeities palydovai vis dar parduodami Maximoje, viename skyriuje su popkornais.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą