Vakar susitikau su drauge pasivaikščiot po miestą: saulė šviečia, šilta ir linksma. Einam, o aš mintyse jau kelintąkart sakau bye bye termo tamprėms be kurių nebuvau iš namų žengus nė šiukšlių išnešt jau kelis mėnesius. Nors mano striukė dar žieminė, užtad džinsai platūs ir šviesūs, net atrairoti, blauzdas glosto vėjelis. Šalikas namie, be pirštinių, žodžiu, pa-sa-ka.
Tada po darbų prisijungia draugės draugė ir kažkaip netyčia pradedam kalbėt apie kombučią. Pasirodo, ji namie turi tą kombučios grybą, pati daro gėrimą, skaniai gaunasi. Ne tik skaniai, bet ir labai energizuoja. Ir dar žarnynui gerai, kas turi problemų, nes pilna antioksidantų ir probiotikų.
Aš buvau kažką apie tuos grybus skaičius, žinojau, kad jais žmonės vieni su kitais dalinasi. Sakinys šen, sakinys ten, jau žiū mes lipam pas jas į namus ant Tauro kalno plėšti man sluoksnio kombučios grybo. Jau ta mergina man beveik giminė, juk vieno grybo produkcija netrukus mėgausimės.
Ateinam į virtuvę, ten stovi kokių penkių litrų stiklinis indas, jo viršuje per visą perimetrą – apvalusis storas ponas kombučios grybas. Jis pūpso rudame skystyje, kurio kvapas primena actą. Grybas – jau ne pirmos jaunystės, tad kelių sluoksnių, apačioj rudesni, viršuj dar balti. Toks keistas sutvėrimas, panašiausia į tai, kas gimtų, jei ateivis su medūza susilauktų palikuonio.
Nusiplaunu rankas, atsakingai išimu jį iš indo, perdedu į kitą. Atsargiai ieškau šone įtrūkimo, kad galėčiau vieną sluoksnį atskirti ir pasiimti į namus. Savo naujai atskirtą grybą perlenkiu, įdedu į mažesnį stiklainį ir užpilu tuo actą primenančiu rudu skysčiu. Čia yra pagrindinis dalykas – grybui reikia bent stiklinės skysčio iš senojo indo, kad galėtų darbus tęsti naujuose namuose.
Paskui einu namo, jau vėlu, su tuo pavasariniu numeriu man šalta, bet galvoju, ką čia tokią dieną pusvalandukas, pareisiu. Maišiuky nešu stiklainį su grybu ir taip džiaugiuosi. Tokia patenkinta, vos ne pasišokinėdama straksiu nuo kalno. Tuo metu galvoj jau sukasi naujas karantino projektas, grybas nusikėlęs mintim į ateitį jau fermentuojasi, ant palangės bręsta kombučia. Aš jau matau, kaip po antrojo fermentacijos etapo vienus buteliukus darau su imbieru ir medum, kitus su šaldytom uogom iš šaldiklio. Visur juos nešuosi, draugus vaišinu, dovanoju, eksperimentuoju, kūrybiškai formuojuos drauge su tuo grybu.
O tada viskas vyksta kokią sekundę, bet kartu atrodo, kad dešimt minučių, nes viską paeiliui suprantu ir puikiai atsimenu: gaunu žinutę, ar noriu ketvirtadienį per zoomą žiūrėt Free fingos koncertą su online sidriuku. Suprantu, kad labai noriu.
Puolu rašyt atsakymą, o tada iškart jaučiu kaip viena koja slysta, pakyla aukštai į viršų, ją seka antra, o tada aš jau kaip ir ore, lėtai leidžiuos žemyn ir ant krentu ant nugaros.
Guliu ant šlapio šaligatvio ir mano galvoj vienintelė mintis – kaip grybas??? Dar gulėdama apžiūriu aplink save, ieškau juodo maišiuko. Nematau, atsisuku atgal, jis ten. Bet jau visas plokščias ir šlapias. Grybui šakės.
Bandau atsistot. Labai skauda ranką, tai su kaire kviečiu Boltą ir stengiuos kuo greičiau. Viliuosi, kad jei nežiūrėsiu į maišiuką, tai dar gal bus taip, kad nuskilo tik pusė stiklainio ir dalis skysčio neišsipylė ir dar viskas gerai baigsis.
Išsipylė. Sudužo. Grybas be skysčio negalės tinkamai funkcionuoti, tad mano karantino projektas žlugo ir teko namie visa tai Jonui pasakot su ašarom, šaldant ranką ledu.
Esmė, ką pagalvojau, kol ten keistai lėtai kritau, kad niekad nežinai, kas atsitiks. Gi turėjom su grybu ant mano palangės gyvent ilgai ir laimingai, o išsiskyrėm netikėtai kažkur prie MO muziejaus.
Paskutines kelias dienas save labai ėdžiau dėl vieno tokio kūrybinio reikalo, kurį pradėjau ir iš pirmo nesigavo tobulai. Ir kol voliojaus ant šaligatvio su vargšu grybu iš sudužusio stiklainio supratau, kad reik atsipalaiduot ir pasimėgaut gyvenimo procesais, nes bet kada gali būt kaip grybui.
Visiems linkiu atsipalaiduot ir pasidžiaugt pavasariu! 💛
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą