Gera karma

Kažkurį iš pačių šalčiausių pastarojo laiko penktadienių buvau per Vinted pardavusi batus. Čia gal tema kitam kartui, bet žinokit, nėr ten viskas taip jau paprasta. Pirma reikia atsakyt į šimtą laiškų, klausiančių „vidpaduko dydžio” ir bandančių nusidėrėt nuo penkių eurų.

Taigi, lauke buvo koks minus šešiolika, aš šiltai skaičiau knygą ir visai nenorėjau niekur trauktis, bet batų pirkėja nenustygstamai ragino kuo greičiau išsiųsti batus registruotu paštu, kaip buvome sutarę.

Matyt, jai jau kojos degė nuo naujų batų troškimo. O gal šiaip labai trūko pramogų ar progų pasipuošti, kad ir namie – batai buvo tokie platforminiai, virš kelių, labai sexy (gaila atėjo man per maži!).

Tik spėju, bet gal ją kaip ir daugelį merginų šiomis dienomis, buvo aplankęs jausmas, kai per karantiną pasidažai ir jautiesi tokia visa Beyoncé. O batai tą įvaizdį būtų tik sustiprinę.

„Parašykit, kai išsiųsit. Parašykit sekimo numerį, kai išsiųsit. Gal jau išsiuntėt? Parašykit, kai bus žinių. Ačiū”,– vis pypsėjo telefonas.

Planavau su tais batais atsisveikinti sekančią dieną, bet pagal tą patarlę, nutariau padaryti tuoj, ką galiu padaryt rytoj. Artimiausias paštas, kuris beje įsikūręs Tyzenhausų gatvėje (koks elegantiškas pavadinimas!), dirbo iki septynių, o tada jau buvo po šešių.

Greit apsirengiau striukę ir nupėdinau, o ten radau eilę, kuri buvo užsisukusi net lauke. Atsistojau į galą ir bent penkiolika min. šalau su tais sexy batais minkštame voke. Eilė judėjo labai lėtai ir man šalo veidas.

Pasiekusi pašto vidų, supratau, kad kažkas negerai. Darbuotojų veidai buvo sunerimę, procesai vyko lėtai, lyg ir ne visos kasos veikė, žmonės buvo pikti ir dar labiau viską apsunkino.

Kai pagaliau išaušo eilė išsiųsti batus jų pirkėjai, mane aptarnavo nematyta pašto darbuotoja, ant kurios kortelės buvo parašyta Liudmila, o ant veido – aš esu profesionali, miela, pasitempusi moteris. Jau iš pirmo žvilgsnio supratau, kad ji ne viena tų „bonjour bitches” tipo pašto darbuotojų. Liudmila maloniai manęs atsiprašė ir įspėjo, kad sistema sugedo ir šiuo metu priima tik grynais. Rytoj turėtų jau veikti.

Išgirsta žinia reiškė vieną – nieko nebus. Aš niekad neturiu grynųjų. Man jų tiesiog niekada nereikia. Pykau ir labai savęs gailėjau. Kad šitaip šalau ir nieko nepešiu. Gailėjausi ir sprendimo pirkt batus iš Kinijos, kur nėra šansų pataikyti su dydžiu ir tada reik juos pardavinėt. Gailėjau dar todėl, kad dabar Vinted pirkėja bombarduos laiškais iki pat rytojaus.

Knisau kišenes, atsitraukusi kūriau visokius planus, o darbuotoja manęs kantriai laukė, nors ir nebuvau paskutinė eilėje. Tada griebiausi šiaudo – paklausiau gal ji paskolintų tiek, kiek reikia vokui išsiųsti, o aš jai pervesčiau į kortelę ar kažkaip kitaip. Net nepagalvojusi taip pasakiau, nieko nesitikėjau. O ji nusišypsojo, paklausė, ar aš vietinė, ir man tai patvirtinus, atsakė, kad žinoma padės. Ryt atnešiu skolą.

Bepildant reg. siuntos formą kompiuteryje, aš netyčia piniginės užkabariuose radau penkis eurus (aleliuja mažos piniginės, kur viskas taip sugrūsta, kad pats nežinau, kiek ten ko turi!), tad nereikėjo skolintis.

Ir batus išsiunčiau, ir žinučių iš pirkėjos atsikračiau, o dar ir taip maloniai nustebau. Ėjau iš pašto prisipildžius gerų emocijų, pati kaip Beyoncé. Ir pasijutau lyg gyvendama kokiam mielam mažam miestely – kur visi vieni kitus pažįsta, prižiūri vienas kito vaikus, pasitiki ir gyvena kaip didelė šeima. Ir kur maloniai vienas su kitu bendrauja net ir darbo dienos pabaigoje.

Ačiū Liudmilai  už šaunią soc. interakciją karantino laikotarpiu.