Nuo tada, kai priėmiau sprendimą nuo visko atsitraukti ir kasdienybę papildyti daugiau laisvo laiko, kartą per savaitę savanoriauju Maisto banke. Seniausiai svajojau, kad išėjusi iš darbo savanoriausiu jų virtuvėje, nes panašioje iniciatyvoje ketvirtadieniais savanoriaudavau Londone ir ten išmokau super receptų. Negana to, sumušiau savo asmeninį šeimininkutės rekordą – per Kalėdas orkaitėje iškepiau bulvių penkiasdešimčiai žmonių.
Bet gruodžio pabaigoje atėjo karantinas ir savanorių, tikriausiai dėl nepakankamo dydžio patalpos, ten priimti nebegalėjo. Todėl aš tapau Vilniaus sandėlio savanore. Jame rūšiuoju daržoves arba duoną, kuriuos atiduoda prekybos centrai.
Kaip byloja lietuvių liaudies išmintis: “Ne darbų turite bijoti, bet savo minčių”. O aš labai gerai žinau, kad reikia karts nuo karto atsistot nuo kėdės ir kažką padirbėti fiziškai. Fizinis darbas iš galvos varo velnius ir veikia kaip meditacija. O nauji įspūdžiai per karantiną man atstoja Netflixo serialus, nuo kurių paskutiniu metu ilsiuosi.
Šiaip darbas sandėlyje nėra nei labai sunkus, nei labai lengvas. Duonos ir daržovių atveža labai daug, imi juos iš dėžių ir pusdienį stebi galiojimo datos skaičiukus arba vartai paprikas, cukinijas, obuolius ir kt., ieškodama puvėko.
Duona turi būti tinkama pagal datą, o vaisiai ir daržovės – skirstomi į tris kategorijas: nebe gražuoliai, bet tinkami perdirbimui virtuvėje (ten juos džiovina, verda ir pan.), gražuoliai tobulieji – tinkami labdarai, visiški puvėkai – niekam netinkami.
O tada išrūšiuotus produktus pagal poreikį, dėžėmis sukrauni įvairioms organizacijoms įdomiais pavadinimais, tokiais kaip pvz.: MARIJOS NEKALTO PRASIDĖJIMO VARGDIENIŲ SESERŲ ŠV. KRYŽIAUS NAMAI.
Niekas ten per daug nekalba, nes visi turi, ką veikti. Pati ir nieko per daug nekalbinu, bet istorijos pačios susiranda kelią į mano ausis. Aišku, karantino sukurtas nūdienos socialinių situacijų stygius kiekvieną interakciją paverčia filmo verta scena.
Kai nuėjau ten pirmąkart, nustebau, atradusi būrį pusamžių vyrų, tokiais visko gyvenime mačiusiais veidais. Vėliau savanorė “pirmūnė” man papasakojo, kad šie žmonės čia ne savanoriauja, o atlieka probaciją (kaip rodo per filmus – viešuosius darbus).
O, kaip įdomu išlįst iš savo soc. burbulo ir kartu parūšiuot daržoves su žmonėmis už jo ribų,– tada pagalvojau. O tą merginą mintyse praminiau pirmūne, nes ji niekieno neprašyta atėjo ir man viską grietakalbe supasakojo: kaip čia su tuo duonos galiojimu, kad šakočiai priskiriami kažkam kitam, ne bakalėjai. Kaip čia ji jau ne pirmus metus savanoriauja. Pradėjo čia vaikščiot, nes tai pridėjo balų stojant į universitetą. Kiek čia anksčiau buvo jaunimo, kaip linksmai leido laiką.
O viską supasakojusi, išbėgo koketuoti su šaldytuvo savanoriu. Labai juokėsi iš jo juokelių, o kai nesijuokė – plačiai šypsojosi, matėsi net iš po kaukės. Žiūrėjau į juos ir pagalvojau, kad ponui šaldytuvui pats metas ją pakviest pas save ledų ar bent kavos ir pasivaikščiot, nes simpatija pripildžiusi erdvų sandėlį ir jau skverbiasi pro šaldytuvo kambario duris. Ir šiaip, gal pats metas susitikti ne tik savanorių būryje. Pirmūnė atrodė iš to tipo, kur vaikino pati niekad nepakvies, tad viskas priklausė nuo jo.
Kitąkart savanoriavau su tokiomis dviejomis mergaitėmis, kurios visiškai atitiko mano vaizduotėje susikurtą savanorės atvaizdą – tokios nedidelio ūgio, mielo veido, su kirpčiukais. Atrodo labai panašiai, todėl kažkas visada paklausia, ar jos sesės, bet jos atsako, kad ne sesės, tik geros draugės, todėl ir supanašėjo. Ir tokios geros geros mergaitės, per petraukėlę valgo kruasanus su karamele, nuo kurių joms biški beria kaktą ir viską maloniai atsako. Paaiškina, kaip vieną į kitą krauti dėžės, kur sudėtos šluotos ir mandagiai išklauso visų pirmąkart savanoriaujančių vienodai skambančius įspūdžius. Tokios, kurios kai tik galima duoda kraujo, yra skautės ir dar kokios Big Brother mentorės.
Šią savaitę daržoves rūšiavau su tokiu vaikinu, kuris jaučiu irgi labai norėjo su kažkuo pasikalbėti, bet gal per karantiną kiek atbuko jo socialiniai įgudžiai. Vis bandė mane su tokiu tonu lyg iš reklamos (maloniai, bet griežtai) įtikinti, kad bananai dar PUIKŪS, nors buvo jau betinkami tik bananų duonai. Ir dar, lyg aš būčiau iš kitos planetos, man papasakojo, kas yra kanelės (toks visai skanus desertas?!).
Žodžiu, kiekvieną savaitę – įspūdžių dozė. Linkiu visiems rast laiko pasavanoriaut, įdomu ir gal kažkam kažkiek gero padarai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą