Ko mane išmokė ši žiema?

Sveiki,

Pastaruoju metu Lietuvėlė išgyvena tikrų tikriausią žiemos renesansą. Kuo giliau į mišką, tuo labiau winterwonderlandas. Toks, kokio nebuvo jau bent kelerius metus.

Kiekvienam miško kalnely po dvidešimt vaikų kvadratiniame metre, iš toli šviečia pašikniukų vaivorykštė ir net miesto hipsteriai tempia geltonas roges su vairu. Mažieji čiuožinėtojai turbūt pirmąkart mato tokią baltą ir šaltą žiemą. O čia kaip pirmoji meilė – saldi ir labai įdomi, paskui gal ir kiek skaudi (jei rogutėmis atsitrenki i suoliuką arba kai sniegas randa kelią net po trimis sluoksniais rūbų), bet vis tiek ypatinga. 

Aš vis negaliu atsidžiaugti iniciatyva #100kmAplinkVilnių, kurios dėka visai nesuku galvos, ką veiksiu šeštadienį. Žinau, kad eisiu. Takai aiškiai sužymėti, dar lengviau matomi per patogų appsą. O maršrutas pakankamai ilgas ir atveria vaizdų visiems žygeivių poreikiams. Trasose gali atrasti ir didelių slidžių kalnų, ir TV bokštą, ir instagraminių panoramų, ir sovietinių daugiabučių ar mažą kaimelį primenančių gyvenviečių. Pakalbinti liūdną kieme pririštą šunelį ir akis paganyti į dieviškai apsnigtus miškus. 

Jaučiu nieko naujo nepasakysiu, nes šiomis dienomis ir soc.tinkluose pastebiu 2 tendencijas – slow motion video, kaip žmonės purto sniegą nuo pušies arba kaip su prasegtais marškiniais deginasi Maldyvuose. 

Grįžtant prie 100 km aplink Vilnių – jau esu nuėjusi kokius 40 km ir labai trokštu įveikti juos visus, bet kartu ir bijau, kad tada bus taip liūdna, kaip peržiūrėjus ilgą gerą serialą. Teoriškai, gi galėtum žiūrėti iš naujo, bet žinai, kad taip pat nebebus. 

O dabar pasidalinsiu, ko ilgi (tikriems žygeiviams čia tikriausiai vaikų žaidimai, bet kaskart stengiuosi įveikti bent 10 km) savaitgalio žygiai mane išmokė:

• Pirmiausia, tai mano garderobą papildė pikantiška naujiena – termo tamprės. Jos neabejotinai stovi pačioje žieminių rūbų piramidės viršūnėje ir man regis, savo naudingumu pralenkia net šiltą striukę. Nors ir iš vilnos, bet neduria, nes sukurtos pagal specialią technologiją. Šiltai ir švelniai šildo kojas po kelnėmis. 

Jas galima maloniai dėvėti ir pasimatyme, ir pasivaikščiojime su drauge, nes visaip kaip kokioje liekninančių apatinių reklamoje – niekas neprivalo žinoti, kad tu juos apsirengusi po drabužiais, o pati jautiesi kaip (nesušalusi) deivė. 

• Arbata. Visada reikia pasiimti termosėlį arbatos, nes tai yra vienintelė pramoga miške ir vienintelė priežastis sustoti nuo ėjimo. Arba kokį apelsiną, kurio valgymo akimirkoje susitinka abu pasauliai – ir snieguotos pušies, ir Maldyvų. 

• Neperšalantys ir neslidūs batai. Aš išdidžiai nešioju tokius ne visai gražius (bet bent su rožiniais raišteliais!) žygio batus, dėl kurių waterproof savybių su jais nešalta ir nešlapia, brendant per sniegus. O juk kojos, tai ta kūno dalis, kuri žygiuose groja pirmuoju smuiku!

Vakar mačiau vaikiną rūškanu veidu bandantį eiti apledijusio paupio kalneliais su uggsais. Vaikinai (šiaip ir merginos) su uggsais jau iš savęs yra įdomus reginys, bet jų pasirodymas ant ledo, dar įdomesnis. 

• Gerai pasivaikščiojus iš galvos išsilaksto visi velniai, o (ypač per karantiną) tai labai padeda bendrauti tiek su savimi, tiek su savo artimaisiais.

Labai smagi žiema, ačiū jai! 🖤