Faktas: labai geras jausmas yra klausytis jūros ošimo ir stebėti saulėlydžius iš savo hamakinio balkono! 💙
Žmonių pro šalį irgi beveik nepraeina, tai dienomis nelabai yra reikalo dėvėti drabužius. Ne tik patogu ir praktiška, bet dar ir puiki proga įdegti tas kūno dalis, kurios metai iš metų – baltos kaip sūriai.
Prie tokio rimto, aišku, iš pradžių būna sunku priprasti. Galvoji, kur mano telefonas; ką reiks pirmadienį darbe padaryt; tokią gerą nuotrauką padariau, kaip čia dabar storį įkelti; gal man nuobodu, ir panašiai.
Bet kai tik įpranti, išsilaisvini ir būna gera. Laikas čia išsitempia, dienos bėga lėtai, veiklos supaprastėja. Didžiausiomis pramogomis tampa maisto gaminimas, kavutės gėrimas (civilizacijos gal ir mažoka, bet mokka kavinukas žinoma, dalyvauja laukinėje buityje!), knygų skaitymas ir žiūrėjimas jūrai į akis. Tikra atgaiva miestietiškai ofiso darbuotojo galvai!
Paskui baigiasi pienas kavai ir gyvendamas be dušo, maždaug po 4 dienų supranti, kad atėjo laikas tarti sudie. Tada viską operatyviai susipakuoji ir varai į kuo dailesnį viebšbutį, kur ilgai ir lėtai maudaisi po karštu dušu, o po jo jautiesi VOGUE kaip niekad anksčiau.
Visus metus laukiau sugrįžimo į Mauglyną. Net į savo metų tikslų penketuką įsirašiau. Jei neklystu, trečiu numeriu. O kai atėjo laikas ten važiuoti, pasipylė širdį verčiančios orų prognozės. Pirmoji rugpjūčio savaitė – rudeniškai šalta, lietinga ir net su audromis.
Nerimavau, pykau, kaltinau orą, siunčiau keiksmažodžius jo pusėn. Vienu metu jau ir visai buvau praradus viltį apie laukinį poilsį. Silpnumo akimirką pagavau save Makaliaus puslapyje, bet reikiamu momentu supratau – reikia klausyti širdies ir viskas bus gerai.
Kelias Mauglyną veda mišku, per aukštas kalvas ir skardžius, kokius 2-3km, kuriais reikia nusinešti visą maistą, vandenį, palapinę, miegmaišius ir pan. Nėr ko slėpt: pernai su 5 l bambaliais delnuose ir nešuliais ant kupros, buvau keliskart vidury kalvos palūžusi. Reikėjo akimirkos pasipiktinimo ašarai nuridenti. Gerai, kad po kojom augo mėlynės – malonus paguodos prizas, pakeliui į tikslą. Šios atostogų dalies šiemet laukiau su siaubu.
Bet žinokit, šiai metais eidama tuo kalnuotu keliu, nešdama sunkią mantą ir petį pjaunantį maisto maišą, jaučiausi kaip kokioj Samurajų mokykloj. Dar geriau – įsivaizdavau, kad varau kaip Uma Thurman per Kill Bill, kai ji besitreniruodama savo gyvenimo kovai, lakstė su kibirais į kalną.
Sunku, bet šis kelias į ramybę ir žinojimą, sakiau sau, kol sportinis krepšys su kiekvienu žingsniu nepatogiai daužė man šlaunis ir vabalai į kando, lipant į kalną, kai nebuvo, kaip pasikasyti.
Pasiekus tikslą prasidėjo audra. Sulindom į palapinę ir galvojom ar ji atlaikys šiuos išbandymus, ar ne. Dar bijojom, kad kažkas mus čia vienus gamtoj užpuls. Gerai, kad turėjom vyno ir sūrio, tai vistiek buvo smagu. Greit įpratom, o kai ryte nubudom, daugiau nė kartelio nelijo. Švietė saulė ir ėjo dar vienų puikių maugliškų atostogų dienos.
#LaukinisGyvenimasGražus
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą