Mano pažintis su kombučia prasidėjo dar gūdžią žiemą. Susitikau su drauge, tada iš kažkur atėjo jos draugė ir žiū – mes jau einam pas tą merginą į namus man grybo gabalėlio skirti. Atplėšėm, į stiklainį įdėjom, skysčio pripylėm ir mintyse aš jau praktiškai pati su grybu arbatoj fermentuojuos, ant svajonių debesies skraidau.
Visa laiminga, užsisvajojus, pasišokinėdama nuo kalno varau su tuo stiklainiu namo, Jonui pasigirt. Naujas karantino projektas! Tiek idėjų galvoj: ar su šaldytom uogom ar su kokiu prieskoniu daryt, kaži ar džiovinta mėta veiktų – lekiu sau snieguotu taku ir kontempliuoju.
O ten mane ir sustabdė negailestingas likimo pirštas: paslydau ant šaligatvio, nukritau, nugarą užsigavau, o grybo stiklainis sudužo į šipulius ir visas skystis išsipylė. Pabaiga. Svajone, lik sveikaaa.
Grįžus namo ne gyriaus, o verkiau, grybo lavonėlį į šiukšliadėžę išmetus. O liūdniausia buvo, kai supratau, kad alkūnę šaldau tom uogom, kurios mano svajonių gėrimą turėjo skanint.
Bet šita istorija, žinokit – su laiminga pabaiga! Kitą rytą aš grybą iš šiukšliadėžės ištraukiau, muses nukračiau, močiutės paklausius, jį į saldų vandenį įmečiau ir daviau laiko atsitiesti.
O toliau viskas sekė kaip toj dainoj: MES KILOM IR KRITOM, SVAJOJOM IR KLYDOM. MES KVEPAVOM VIENU RITMU.
Pradžioje buvo partijų, kai kombučia gavosi per saldi, negazuota, arba visai nesigavo, bet vedini bendro tikslo, galop mes su grybu tapom komanda. Kaip bjaurusis ančiukas virto gulbe, kaip po nakties atėjo diena, kaip feniksas kilo iš pelenų taip ir mano grybas pavirto į gardų, gazuotą, fermentuotą, kūnui ir sielai naudingą arbatos gėrimą.
Kam įdomu paskaityti liūdną pačios pradžios pasakojimą (kai laiminga pabaiga dar nekvepėjo), palieku jį čia: https://www.facebook.com/urte.povilaityte.5/posts/10218683834798496
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą