Kartą, kai dar mokiausi mokykloje, išsipildė mano didžiausia gyvenimo svajonė – auginti šuniuką. Tėvai niekad neleido man turėti šuns, nes atseit sugriauš baldus, tad aš popinau visus šunis iš eilės ir mąsčiau, kaip užaugusi auginsiu bent jau penkis.
Bet per septynoliktą gimtadienį draugai man padovanojo mažytę juodą spanielę ir tėvai neturėjo, kur dėtis. Tokio ekstremalaus mielumo neatlaikytų net ledinė širdis, o taip jau sutapo, kad mano tėvai – geri žmonės, tad šuo liko. Dabar ją patys augina, veža į kirpyklą ir prie jūros, o myli taip, kaip mus su broliu kartu sudėjus.
Taigi, nesunku įsivaizduoti, kaip džiaugiausi pagaliau turėdama šuniuką. Apimta palaimingo jausmo visiems apie tai pasakodavau. Variau panašiai, kaip tos super kalbios bobutės troleibuse.
Nuo šių kalbų visi aplinkiniai jau buvo pavargę, net pamokas trukdydavau nesibaigiančiais pasakojimais apie Česytę. O galiausiai iš didelės meilės dalyvavau kažkokiame eilėraščių apie augintinį konkurse, savo diletantišku ketureiliu jį nugalėjau ir laimėjau ENCIKLOPEDIJĄ APIE KATES.
Tuomet man tai pasirodė keistoka, bet dabar pradedu galvoti, kad viskas gyvenime susiję ir turbūt tai buvo užuomina, kad po beveik dešimtmečio auginsiu katę.
Nežinau, ar čia ta knyga bus nusikėlusi į ateitį? Nes pastaruoju metu gyvenu lyg viename tų futuristinių filmų, kur pagrindinį herojų viskas neramina ir stebina, o jam bandant atskleisti visas, neaišku praeityje ar ateityje, likimo paruoštas paslaptis, groja įtampą kelianti muzika.
Jau kelintąkart įsijungus Facebook pamatau kates, kurios atrodo visai kaip mano Dulkė. Visada žinojau, kad ji yra pakankamai įprastos išvaizdos katytė – lietuviškai pilka su baltu pilvuku ir pasakiško rausvumo nosyte. Bet, kad lygiai taip pat atrodo dar bent penkios katės (o kiek galimai prasprūdo pro akis??) nebūčiau nei sapnuose sapnavusi!
Praėjusią savaitę su gimtadieniu sveikinau katę dvynę iš geriausios Facebook grupės “Mūsų augintiniai”. Dar kažkada mačiau LYGIAI tokią pat katytę kaip Dulkė, skelbime ieškančią naujų namų, o šeštadienį nutiko pats įdomiausias dalykas.
Savaitgalį leidome prie jūros, o Dulkė karaliavo Vilniuje. Nežinia, ką ji veikė, namuose likusi viena. Slapčia tikėjausi, kad Dulkė su katyčių kompanija veikia tą patį, ką aš veikdavau, kai tėvai išvažiuodavo. Bet ji tikriausiai tiesiog snaudė ant sofos.
Bežiūrint jūrai į akis, kaimynystės Facebook grupėje atsirado skelbimas, ar niekas nepasigedo Naujininkuose klaidžiojančios katytės, kuri, žinoma, buvo Dulkės kopija.
Nuo anksčiau laiko pasibaigusi savaitgalio pajūryje sustabdė tik faktas, kad katė dvynė dėvėjo žalią antkaklį, o paaiškinimo, kur Dulkė savarankiškai įsigijo žalią antkaklį nepavyko surasti.
Galvoje sukosi klausimai: kodėl aplink tiek daug identiškų kačių?
Kaip tai paaiškintų mokslas?
Ar Dulkė – slapta agentė ir jai naudinga neišsiskirti?
Ar ji buvo klonuota?
Kelintą gyvenimą gyvena mano katė?
Grįžtant namo ilgai laukėm eilėje prie kelto, visai susivėlinom ir vėl bandėm įsivaizduoti, ką veikia Dulkė. Išvis, pokalbių temą KĄ VEIKIA KATĖ gali nurungti tik neišvengiama kasdienybės tema KĄ NORI ŠIANDIEN VALGYT?
Ar tai buvo nuovargis, ar eilėje prie kelto į Klaipėdą išvarvėjusi kantrybė, bet per radiją pasigirdo miaukimas. Nusprendėme, kad tai Dulkė siunčia mums žinią greičiau grįžti.
Bet, žinokit, kiek vienodų katyčių besiųstų likimas, mano Dulkė vis tiek pat gražiausia.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą