Sveiki, Urtės virtuvės skaitytojai,
smagu, kad pikantiško stiliaus pavadinimas jus sudomino. Bandysiu nenuvilti!
Šiandien esu kiek pavargusi nuo slogos ir pirmadienio naštos, bet bendrai jaučiuosi gerokai pailsėjusi. Visą savaitgalį praleidau gamtoje – miške prie ežero. Viskas kaip pridera – maudynės, medžių ošimas, laužu kvepiantys plaukai, nakvynė palapinėje ir visi kiti dalykai.
Jeigu muša, tai myli?
Anksčiau gamtoje laiką leisdavau retokai. Nebuvo tokio noro, kas tikriausiai ir lemia tai, jog nebuvau pastebėjusi, kad gamta manęs veikiausiai nemėgsta. Nors nevalgau mėsos, neimiu plastikinių maišelių ir gėdinu tai darančius aplinkinius, gamta, atrodo, naudojasi kiekvienu mūsų susitikimu lyg proga įgelti.
Kaip dabar pagalvoju, jau vykstant į savaitgalio išvyką, kaip kokiam siaubeke, motina Gamta man siuntė grasinančius ženklus. Pakeliui į mišką į kelią išbėgusios stirnos vos neatsitrenkė į būtent tą automobilio pusę, kur sėdėjau aš. Laimei, gražuolės laiku persigalvojo į kurią pusę nori eiti.
Per savo naivumą šio ženklo nesureikšminau ir toliau nekantriai laukiau savaitgalio gamtoje pradžios. Nuvykę į Molėtų kraštą puikiai įsikūrėme gražioje atokioje miško vietelėje – palapinės kieme tyvuliavo net du pliažai, tad buvo galima maloniai rinktis pagal nuotaiką, kuriame šįkart valytis dantis.
Terapinės veiklos
Savaitgalį buvome užimti trimis pagrindinėmis veiklomis, kurios geriau nei bet kas gydo ofiso darbuotojų sielas: uogavimu, grybavimu ir malkavimu. Miškas buvo nusėtas mėlynėmis ir voveraitėmis, o ir padorių malkų mėlynių klodais pasivaikščiojus pavyko surasti. Prisiskynus uogų ir grybų širdį džiugino nuogos maudynes, visai taip kaip tame posakyje apie dzūkų mergas.
Neteisybė: taip, tai ji
Šeštadienio vakarą miško ramybę kelioms valandoms užtemdė tik kitoje pusėje ežero įsikūrę itin garsiai muzikos besiklausantys gamtos mėgėjai. Juos piktai apkalbėjau ir karštai linkėjau, kad automobilis kuo greičiau išsikrautų. Kad tik tai gyvūnus gasdinančiai velnio diskotekai su kubilu ateitų pelnytas galas.
Kol mintyse plūdau poilsiautojus, kas turėjo jų ausis kaip žarijas įkaitinti iki raudonumo, gamtą, atvirkščiai – gyriau. Vis kartojau, kaip nuostabu, kad miške šitiek mėlynių, žarsčiau komplimentus viename iš stovyklavietės pliažų įsikūrusiai antyčių šeimai, stabdžiau Joną nuo galvos plovimo ežere su šampūnu, nepykau, kad skrudzės laipiojo ant knygos, kai ją skaičiau ir net nesileidau į konfliktą su uodais. Išsitepusi citrinžolių aliejumi (labai padeda nuo uodų ir skaniai kvepia!) laiką leidau harmonijoje su miško aura. Nesuprantu, kodėl tuomet man nutiko pirmoji gamtos išdaiga – besimėgaujant saulės voniomis ant rankos užlipo bitė, įkando ir mirė. Ranka ištino ir nebeišėjo atsiraitoti tos rankos rankovės.
Tai buvo tik pradžia. Kai tą naktį nuėjau miegoti, gamta nusprendė papokštauti ir vėl. Pirmąją naktį miegojau puikiai, nors ir buvau pamiršusi įsidėti pagalvę. Taip visko palikti gamta negalėjo – antrąją naktį taip atšaldė patalpinę, kad savo improvizuotą pagalvę džemperį teko apsirengti, o ryte mane pasitiko dar vienas siurprizas – į ranką įsisiurbusi erkė.
Atsikėliau lyg su lūžusiu kaklu, peršalusi ir su erke rankoje, bet nepasidaviau. Vėl grįžau prie sielą gydančių darbų – uogavimo, grybavimo ir malkavimo.
Snieguolė – tik pasaka
Pabaigai noriu pasiguosti, kad vabzdžiai visuomet renkasi mane savo taikiniu, lyg žinotų, kad labai ištinsiu, o tada jie galės po kokiu kelmu pasislėpt ir kikent.
Keista, kad gamta manęs nemėgsta. Pagal viską turėtų būti, kad gamta vegetarus priima kaip savus, o tiksliau kaip Snieguolę: atvažiuoji į mišką, o čia voverytės su kiškučiais (ir su erkėmis, ir bitutėmis) sukasi aplink tave ratu, ežiukai neša obuolius, žuvys šokinėja iš vandens, meška ateina kartu pabūti pasipuošusi gėlių vainiku. Bet gi niekur šiam pasauly teisybės nėra, net gamtoje.
Bandysiu gamtos jėgas ir toliau. Ir dar nusipirksiu šiltesnį miegmaišį.
Ačiū.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą