Vėlykos su daug ašarų ir Karlu - not a girl not yet a woman

  Labas URTĖS VIRTUVĖS skaitytojai,

Buvo žeuru: Visą gyvenimą maniau,kad Vėlykos - tai tokia paprasta pavasario šventė: kad gal ir nėra taip gerai,kaip Kalėdos, bet kad gali būti šitaip blogai - nė sapnuose nebūčiau susapnavusi. Manau,
 nė romų kilmės būrėja stoties rajone nebūtų ''išvaražinusi''.

Dalyviai: šiemet Vėlykas sutikau Londone su savo kambariokėmis Violeta ir Kamile. Dar buvo Kamilės draugas. Jis iš geros širdies atsivedė ir buvusį bendradarbį Karlą - keistuolį iškrypėlį moters veidu (not a girl not yet a woman, kaip pasakytų Britnė).

                                                                   Karlas dešinėje.
Mano širdis sudužo kaip Vėlykinis margutis :  likus trims dienoms iki Velykų Urtė sudaužė draugo širdį, tuomet susiprato suklydusi, o pabandžiusi pasitaisyti - sudaužyta širdimi liko pati, todėl viskas, kuo paskutiniu  metu užsiiminėjo buvo savęs gailėjimas ir ašarojimas gausybėje įvairių vietų, įskaitant viešas... Nei miegoti, nei valgyti (lyg per visas tas dainas) Urtė negalėjo, o ašaras stabdė tik Violetos draugija.
  Kambariokė Violeta - lyg magišką nosinaitė, lyg paskutinis mergaitės iš "Mergaitė su degtukais" degtukas gydė Urtės nuliūdusią sielą. Visa laimė, jog Violeta tam nesipriešino. Ji nesipriešino nuolatiniam Urtės buvimui jos kambaryje, gulėjimui ant grindų, nesipriešino net nuolatiniam priverstiniam bendravimui.
    Dar kartais Urtė nueidavo iki darbo, kur pildavo žmonėms gėrimus ir stebėdavo juos besibučiuojančius su liežuviais, kas jai keldavo nebe šleikštulį kaip prieš tai, bet apmuadą, širdgėlą ir dar didesnį liūdesį.
  Savo ruožtu, Urtės bendradarbiai sakėsi esą padesiantys kuo tik galės, įskaitant Urtės širdį sudaužiusio vaikino nužudymu. (Visgi yra dar šiam pasauly gerų žmonių)
Labai jau atvira, bet nuoširdu: Rodos nė pasisioti Urtė nebeidavo - viską išverkdavo... Ištinusi kaip bulvė, Urtė pati sau kėlė asociacijas su namine mišraine, kurios taip trūko ant emigtantiškų Vėlykų stalo..
Grįžtu prie istorijos: Violeta savo ruožtu, diena iš dienos, lyg į darbą ėjusi į aklus pasimatymus, galiausia susižavėjo paslaptingu vaikinu,viskuo nusivylė, ko pasekoje nuliūdo, todėl džiaugėsi galėdama pagelbėti Urtei bėdoje ir drauge svaigintis, neslėpsiu - ne tik liūdesyje.

Vėlykų rytas: tą rytą snigo, pabudusi Urtė vėl apsiverkė, Violeta tikriausiai jau vėl tarėsi dėl aklo pasimatymo, o Kamilė su draugu kepė visiems keksiukus ir vištą marinavo. Ką veikė Karlas tą rytą nubudęs aš nežinau, bet gal tai ir geras ženklas...

Karlai, i feel you bro: Karlas ir atrodė vienas iš tų žmonių į kuriuos žiūrėdamas bandai apsispręsti ar tai vyriškos, ar moteriškos giminės atstovas. Jis labai keistai kalbėjo ir turėjo mergaitės veidą ir ilgus mergaitės plaukus, net ir mergaitės kuoduką, tačiau nepaneigsi, jog ir barzdelė žėlė ant dailaus jo veido.Vienu žodžiu, vaikinas atrodė lyg iškrypėlis.
   Bet ką aš čia - pagrindinis dalykas apie Karlą buvo tas, jog jo tvirtą plieninę anglišką širdį į šipulėlius sudaužiusi buvo lietuvaitė Milda. Karlas tiek daug pasakojo apie savo raudonplaukę į narkotikus įjukusę ir jį dėl italo palikusią mylimąją ir taip liūdėjo,kad Urtė pradėjo jį suprasti ir net mėgti. Net jos pavardę vargšelis buvo išmokęs ištarti...

Draugystė su Karlu/visiška neviltis:  Urtė susidraugavo su Karlu ir visas Vėlykas kartu praliudėjo. Liūdėjo valgydami vištą, liūdejo ir vyną gerdami, kol galiausiai radę bendrų interesų, drauge išėjo pirkti kuo stipriau pasisvaiginti. Deja, paaiškėjo, jog nusipirkę buvo kažko neveikiančio. Tai kėlė dar didesnį visuotinį liūdesį ir nusivylimą. Galiausiai Urtės lovoje besidalindami romantiškais prisiminimais, abu užmigo.
  Pabudusi prie Karlo, kurio veidą lyg užuolaida dengė jo plaukai, Urtė džiaugėsi,jog neteko su juo dalintis viena antklode ir jau norėjo,kad jis išeitų. Jau septynias paras iš liūdesio negalėjęs miegoti Karlas džiaugėsi ir stebėjosi, jog Vėlykos jam suteikė šansą pagaliau pailsėti ir susipratęs išėjo namo. Nors Urtė žinojo, jog Vėlykų draugas grįš į tuščius namus ir verks apsikabinęs Mildos daiktus, toks puikus ir šaunus draugas ir žmogus, vaikinas jai nebeatrodė.

Festivalis: Vėlykos pavertė namus visišku festivaliu, kad ir ašarų. Šios Vėlykos mane išmokė, jog liūdesys užkerta kelią bet kokiai veiklai - net iki balkono nueiti. Dūmuose, daiktuose ir induose su alkoholiu bei įvairiausomis nuorūkomis ir širdgėla, paskendę namai ir antrą Vėlykų dieną nieko doro nežadėjo, nežadėjo ir trečią, jaučiu ir šiandien nežadės..
  Vaikštant kilimu jau beveik galimą girdėti kiek nešvaros ir bakterijų jame susikaupė švenčiant Kristaus prisikėlimą, o pakėlus akis nesunku pastebėti, jog namai virto paparasčiu urvu.
    Vakar reikalai pakriko iki tokio lygmens, jog merginos net klausėsi Žilvino Žvagulio.

Jei kas turite kokių pasiūlymų, kaip susitvarkyti gyvenimą, santykius bei išnaujo atrasti emocinį balansą - būkite geri, susisiekite su manimi. Man to labai reikia.
Ačiū.