Pirmiausia reiktų paminėti, jog mūsų šalis - stereotipų šalis : niekas čia nėra matęs intelektualios blondinės, negodaus politiko, kyšio besikratančio kelių policijos pareigūno, ar galop - sąžiningo milijonieriaus verslininko.Įdomiausia šioje situacijoje tai, kad šiuolaikinis tautietis taip puikiai susigyveno su šalies stereotipais, kad jie kone prie odos priaugo ir užkirto visus kelius mintis apie kitokį gyvenimo būdą. Taip jau tapo įprasta lietuviui: Seime vagiu, policijoje - kyšius imu, o situaciją keisti - kompleksuoju. Bijau, žinoma: kaip man į akis kaimynui teks žiūrėt, jo kyšio nepaėmus?..
Visą šią susidariusią padėtį nejuokais įtakoja dar viena šiuolaikinio lietuvio fobija - kalbos naudojimas. Kaip juokingai beskambėtų, šių laikų tautietis kompleksuoja kalbėti. Nūdienos tautos nuomonė - kariai už tiesą, be laido nekovoja. Drąsos pakanka tik komentarams po didžiųjų portalų straipsniais, ir tai pagailint išminties. Pamatyti lietuvį vieną su kitu kaip lygų su lygiu kalbant ar nepažįstamajam komplimentą sakant - jau būtų stebuklas! Čia visai kaip filme "Adam". Vaikinas serga Aspergerio sindromu, sudarančių bendravimo problemų. Kalba su herojumi turi būti primityviai aiški - jokių perkeltinių prasmių, netiesioginio humoro. Grynas šiuoliakinis lietuvis! Vienas su kitu kalba "iš aukšto", trumpai, piktai ir paprastai, padaugžodžiauti leidžia sau tik komentaruose arba..po rinkimų.
O kur ir visi darbai, bedarbystė,pareigos, įgaliojimai, rinkimai. Lietuviai juk darbšti tauta, gal ir ekonomika labiau sektųsi jei nekompleksuotų dėl atsakomybės. Šių dienų lietuvio mąstymu - jis lyg žavi šokoladinė rožė ant didelio valstybės pyrago, jis - tik konditerinė dekoracija,neturinti žymios įtakos pyrago funkcijai. Tautietį kankina paprasčiausias atsakomybės trūkumas : juk daugelis balsuoti planuoja lygiai taip, kaip ir skųstis būsima valdžia..
Įdomu, kada ateis laikas tautai susivienyti ne tik per krepšinio čempionatą, bet tiesiogines pareigas vykdant, kartu bėdas sprendžiant, ar Airijon pabėgusio kaimyno, sūnus auginant..
Belieka tikėtis, kad šiuolaikinio lietuvio kompleksus tas pats lietuvis ir nugalės, prisiminęs, kad šalyje egzistuoja ne kaip dekoracija, o kaip vienetas. Tokiu būdu gal ir mąstymo laukas praplės valdas toliau asmeninės tvoros, ar lovos kampo.
P.S. arba kodėl tai čia įdėjau: Užpraeitą savaitę lietuvių kalbos pamokoje parašiau rašinį. Jame trūko žodžių ir, mokytojos nuomone, stigo atsitikmenų valstybiam egzaminui, bet man jis kažkuo patiko, tai pagalvojau, pataisysiu ir paviešinsiu. Ir dar savo, kaip kompleksuotos lietuvaitės, nuotrauką pridėjau.
Pažiūrėkit, dar kažkuria prasme, ir su vasario šešioliktąja sutapo.
Ačiū.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą