Kartais geriau nematyti. (Niekaip nesusiję su tolerancija ar kita rimta tema)

Praktika rodo: Kažkaip taip jau lemta, kad kiekvieną sykį man važiuojant namo iš anglų mokytojos, kiti keleiviai kiekvieną kartą sutinka pažįstamus. Matyt ir vėl lemta tiems senai lauktiems susitikimams,įvykti mano girdimąjame lauke, todėl visuomet suima gailestis žiūrint, kaip tie žmonės vienas kitą kankina.. (Pasimeta, išsigąsta, dreba.)

Įžanga: Visi žinom tą jausmą, kai tiesiog nenori sveikintis. Būna gi tokių dienų, sunkių rytų, liūdnų vakarų.. Galiausiai, gal sutiktasis žmogus pats kaltas!
Na, pasisveikint dar gal kažkaip įmanytumėt, bet viso mandagaus teksto po labas tikrai neatlaikytumėt.. Ir nieko čia blogo!

Geriausias variantas tomis dienomis lyg tyčia: Pasakysiu sąžiningai, būdas išvengti tų nekomfortabilių šnekų, kurį siūlo Urtės Virtuvė išties neblogas:
NUSISUKIT. PEREIKIT Į KITĄ PUSĘ GATVĖS. ŠVIESKITE SAU Į AKIS ĮSIVAZIDUOJAMA SAULE. Blogiausiu atveju, išsitraukit mobilų ir RAŠYKIT, rašykit, rašykit (kaip per visas tas reklamas), nesvarbu nei kam, nei ką - vistiek nesiųsit.
Liūdnoji šito tobulo patarimo pusė ta, kad visuomet atsiras žmonių, kurie nesupras jūsų nebylaus nenoro sveikintis. Tie atsiradusieji visvien pripuls tada visos pastangas praleisti diskusiją apie sniegą, lietų ir kryptį, kur važiuoji nueis šuniui ant uodegos..

Tas variantas vsitiek geriausias: Kaip jau ten bebūtų, gyvenime beveik viskas pem an pem (posakio autorius A.U.), todėl jau geriau sekti šio plano nei daryti klaidas, kurias Urtės Virtuvės herojė savo akimis matė:

Klaida numeris vienas:
Bendravimo su senais pažįstamais strategija: Labas ir ignoravimas. Tai nėra išeitis. Sutikęs pradinių klasių klasioką išėjusį į kitą mokyklą antros klasės pradžioje, darželio auklytės vyrą, kaimyno draugą ar kažkur matytą bendraamžį (tų kažkur matytų visur pilna!) ir jam išarę labas, pradedate kovą su savo paties sąžinės ir mandagumo syvais.
Pirmiausia todėl, kad pažįstamas žmogus išgirdęs raktažodį labas, mielai prisės prie jūsų autobuse ar kitoje vietoje, kur turėsite drauge praleisti tam tikrą laiko atkarpą..
Jei jau susiruošėte pasisveikinti, o visą kitą laiką apsimetinėti rašantys žinutes, mirtinai susidomėję savo batais ar nagais - darote klaidą. Visą tai reikėjo daryti prieš ištariant pasveikinamajį žodį.
O jį ištarus - reikia kalbėti. Nekalbėsite - visą kelionės laiką kęsite sąžininės ir mandagumo puolimą.

Klaida numeris du:
Bendravimo su senais pažįstamais strategija : užpulsiu ir kalbinsiu kaip senais gerais laikais, kad ir kaip nenoriu, bet reikia. Nesiekiu nei liūdintojos, nei akimirkų gadintojos statuso, bet pradinių klasių klasiokas išėjęs į kitą mokyklą antroje klasėje, nepasijus jaukiai matydamas jūsų dirbtinę šypseną,jei bandysite su juo rasti artimą senų laikų kontaktą (klausimai : Ė, kaip panikės; zdare, ka tu ; girdėjau mokykloj muša TIKRAI NETINKA).
Praeitą savaitę mačiau merginą, kuri lygiai tokią nejaukią atmosferą sukūrė savo buvusiam klasiokui. Vaikinas ramiai stebėjo kelią, kol staiga atsirado ji, krūtimis įsirėžė jam į šoną inscenizuodama nesvarumo būseną autobuse ir dvidešimt minučių tardė vargšą apie jo meilės, pinigų, mokslų, šeimos ir darbo reikalus.. Negana to, jos žydra striukė, sąjungoje su šviesa spigino buvusio klasioko akis, gadino ir taip prastą regėjimą ir apsunkino rankos raumenis, ir taip nusilpusius nuo studentiško bado ir puslapių vartymo..

Išvados: Kiekvienas turime atrasti savo pažinčių išvengimo kelią, galbūt net mokytis iš klaidų. Sėkmės mums šiame kelyje.
Jei atsiras žmogus, niekada nejautęs nonoro sveikintis jausmo, tegul jis mane susiranda. Kitas postas bus apie jį!
AČiū.
P.S. Visi žmonės, kuriuos kada nors esu sutikusi/ kalbėjusi - neįsižeiskit. Čia ne apie jus. Čia tik apie tuos RETUS kartus, dienomis lyg tyčia.