Dėja, negailestingas gyvenimas šeštadienio vakarą neišvežė Daktarėlio tėvų, nepaliko namų savaitgalio vienatvei, o ir pačio, Supersajanu save laikančio Domo, neišleido į miestą.
Net ir per visuotinį gedulą, super čigų komanda, atlaikė liūdesio spaudimą, susitiko Saimoną ir šėlo ant Suši baro stogo laiptų, apsimesdami, kad tai prarastasis plotas,visiškai pamiršę apie mėlstančias galūnes - Rudolfo nosis ir kitas šaltojo sezono temperatūros įtakotas anomalijas.
(Pamiršti, matyt, nebuvo gera mintis, nes užklupęs noras fotografuotis, atnešė liūdnus rezultatus..)Laimingo atsitiktinumo dėka, Daktarėlui pavyko vakarui išsprukti iš Naruto gniaužtų ir laimingai praleisti vakarą, kvepiantį(diskutuotinas dalyvis..)karčiais trijais devynetais užkoduotais kavapais.
Išsėmę visą augalų skysčio gyvastį, kompanija sutiko Pasaulio žvaigždę - dantų meistrą Miką, palinkėjo jam sėkmės Lietuvos talentuose ir toliau šokdami pagal Gunterio dainą apie paliestą tralalą fotografavosi prie įmantriausių cenro vietų (skulptūra riedanti saga prisiskaito). Muzikinis fonas sukurs intymesnę vakarą atspindinčią nuotaiką:
Nusifotohrafavę prie visų architektūrinių nesėkmių, pasiryžo įveikti ilgą kelią iki Suflerio budelės, kojos šiek tiek streikavo, todėl darbas šiek tiek užsitęsė. Tiesą sakant, nei Saimonas, nei Dakatarėlis, tikslo nepasiekė - pusiaukelėje paliko Kamilę, Liudą ir Urtę kovoje su naktimi ir senamiesčio grindiniu.
Merginos nebuvo iš kelmos spirtos, o Suflerio budelė, rodos, buvo. Neradusios vietos ten vietos abu kartus tąnakt,jos ieškojo po visą senamiestį, kol galiausiai apsistojo pusiaukelėje Pas Stenley ir suko britų kabinimo planus.
Lygiai taip,kaip per šeši nuliai milijonas, buvo pasitelkta jungtinė :skambutis draugui-salės pagalba ir sužinotas atsakymas į klausimą, kaip pasakyti,kad mano žiebtuvėlyje baigėsi dujos (klasikinis variantas). Patarimas Do I look so stupid, neprieinamumui užtikrinti nebuvo panaudotas, nes alkis ir naktį uždarytos visų įmanomų maisto gavimo vietų virtuvės, privertė pajudėti namo.
Grįžusios į Kamilės rezidenciją merginos džiaugėsi lovos dydžio būlka, gynė,kad tai ne būlka, o pyragas, kol galiausiai atdaro lango šaltyje užmigo, besibaiminančios rytdienos kvapo kambaryje.
Rytas, kaip visuomet buvo liūdnesnis, už vakarykštį vakarą. Veidrodžiai situciją tik blogino,kaip ir lovoje valgomi makaronai, pastoviai krentantys nuo šakutės nat paklodės.
Buvo priimtas sprendimas, kad pudra - Dievo siųstas šventas daiktas ir pasišventinus veidą (įgavus drąsos),pagaliau pavyko išsiristi iš lovos ir pajudėti šimtą metrų iki Jazzbario.. Švepsas atgavino mirusius kūnus, na bent iš dalies, prasidėjo namų ilgesys, skrandžio ašaros ir atėjo neviltį varantis supratimas apie savaitgalio baigtį.
Išvados: Žalios devynerios - pakeis likimą, o sekmadienio rytas visuomet liūdins, net Daktarėlis nepadės.
P.S. Ruslanai Kirilkinai, su gimtadieniu!
Ačiū.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą