Urtės mokykliniame gyvenime buvo visko: plaukuoto maisto,svarstymų, septyniasdešimties laipsnių alkoholio,nemalonumų ir pastabų, meilių,intrigų,net ir aerobikos konkursų, tačiau vienuolikta klasė pralenkia viską,ką buvo galima įsisvaizduoti.
Žiemos šalčiai, Aivaro nelaimė, amžių išgyvenę geografai, sukeisti tvarkaraščiai, kilometrinės eilės prie pavaduotojo kabineto, šurmulys, turgus, raginimai tapti dirvožemio tyrinėtoju - kiek daug išsūkių per pirmą mokslo dieną garsiojose lakūnų vardu pavadintoje gimnazijoje..
Išties, čia pasirinkęs dailę,mokaisi vokiečių kalbą išplėstiniu kursu.
Niekur kitur, tik čia- lietuvių ir fizikos pamokose gali dalyvauti vienu metu.
Šioje mokykloje niekas nevers komunikuoti - porą metų nematydamas klasės draugų, iš atminties ištrinsi jų veidus, širdies tuštumą užpildys Zoltanų armija, atėjusi tiesiai iš pasaulio krašto.
Ne, nebandyk nieko keisti direktorės kabinete, tai neišgelbės, tai tik praplės suvokimo,kokie šaunūs visi įmanomi mokyklos pedagogai.
Netenkinantis atsitiktinumas - laimė, o ne rūpestis.
Ko dar trūksta? - Hario Poterio, kalbančių paveikslų bei skraidančių laiptų, tuomet prie skambaus pavadinimo mokykla galės prijungti dar vieną gražų sąskambį - anomalijos zenitas.
Proftechinės mokyklos, kur jūs? Bėgite į Miško gatvę, jūsų reklaminė kompanija sulauktų pasisekimo,o naujų šaltkalvių banga išgelbėtų Lietuvos ekonomiką.
Sėkmės mums visiems,šioje Dievo užmirštoje mokymo įstaigoje.
S O S. Ačiū.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą