Nepaisant neoficialios mokslo metų pabaigos, šiandien Urtė kėlėsi, kaip įprasta anksti ir pilna baimės, savo dieną pradėjo kempenkiomis(45) siaubo minutėmis vokiečių kalbos pamokoje.Gerai gerai, niekam jau nekeista - trylika minučių pavėlavo.
Tiesa, daugiau pamokų lyg ir nebuvo. Tuomet mūsų herojė nusprendė, kad reikia įvykdyti tai, ko ji čia išvis atėjo: surinkti mokytojų parašus,knygų grąžinimui. Dėja, kaip ir kiti daugybė daiktų Urtės gyvenime, lapai paprasčiausiai dingo.Išbandžiusi visus galimus lapo radimo-naujo lapo gavimo variantus ir nepastebėjusi teigiamo rezultato,Urtė su Aušriu metė mokyklą - išėjo į miestą.Nešini skėtuku, nepaisydami stipraus lietaus,milžiniškų balų ir kriokliukų nuo namų stogų, vertikaliai- pusiau šlapi Česė ir Timis sėkmingai pasiekė Soboro apylinkes,atliko užsibrėžtą dienos tikslą ir vėliau vainikavo jį kontrabandos dūmais. Įveikę gatvės upės vingius jie suprato, kad niekas nedaro balų ir lietaus tokiu gražiu reiškiniu,kaip botai,kurių jie,didžiam šlapių kojų liūdesiui, neavėjo..
Visa laimė, oras prašviesėjo. Debesys nuslinko,Aušrys žliugsėjo namo keisti batų, o Urtė kaip tikra šaunuolė(kas be ko) religingai lankanati gimtosios kalbos pamokas, drauge su Agne nusprendė grįžti į lietuvių. Tai nebuvo pats šauniausias sprendimas Urtės sprendimų karjeroje, nes lietuvių mokytoja kažkur bastėsi, negalėdama vesti pamokos. Nieko nepešusios Urtė vedina Agnės, vėlgi per lietų, skubėjo į stotelę, kur sulaukusi autobuso pargrįžo namo. Grįžusi, kaip jau ir įpratusi prisigėrė vaistų, prisiminė šlapius batus,numestus prie įėjimo, juos padžiovė balkone<...ir jau tapęs tradicija žodžių junginys> nuėjo pamiegoti. Sinusitas visdar laimi: vienas : du.
P.S. Balkone džiauti šlapius batus buvo kvaila, nes juos vėl sulijo,kol Urtė sapnavo.Ačiū.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą