Šeštadienis Močiutės Virtuvėje.

Šeštadienį ryte mama Urtę išvertė iš lovos, pasiteisinusi, kad močiutė laukia ir reikia paskubėti. Kiti Povilaičių šeimos atstovai visiškai neskubėjo (miegojo kaip miegoję), todėl Urtė piktinosi miego trūkumu ir burbėdama lakstė po namus ieškodama tympų. Tympas rado, kojinių ne, tai kaip dažnai daro, pasivogė brolio ir nuėjo į vonią. Neskubėdama nusimaudė po dušu. Tai Urtei tikra laimė, nes darbo dienomis kiekviena rytinė minutė vonioje suskaičiuota, o laiko limitui išblėsus, šeimos nariai pradeda laužti duris ir kišti šakutes į spyną, norėdami ten patekti.. Urtei išsimaudžius ir likusiems pabudus, prasidėjo šurmulys ir ginčai, to reikšmė tik viena – prasidėjo savaitgalis.
Šis savaitgalis – šeimos savaitgalis. Paminėtasis žodžių junginys nereiškia nieko gero, tik nesibaigiančias kvailas kalbas, apkalbas, kitų šeimų atžalų aukštinimą ir tariamą drausmės palaikymą. Po trijų valandų automobilyje, pavyko pasiekti močiutės namus.
Močiutės namai – geriausia vieta pasaulyje: šaldytuvas visada pilnas vanilinių ledų, spintelės – saldumynų, čia Urtė visada gali miegoti su katinu, niekas neverčia keltis ar siurbti savo kambario (čia tokio visai nėra!!), nėra ir laidinio telefono, todėl naktimis neskambina žmonės, ieškodami Vytauto, Kęsto, Rolando ar mero(meras pats ieškomiausias iš visų čia paminėtų..). Per penkias gyvenimo minutes gali nueiti iki marių, per tris - iki parduotuvės, per dešimt - iki miestelio centro, per penkiolika - jau ir iki kito rajono. O geriausia – pati močiutė. Vienintelis žmogus, nesuspaustas miesto gyvenimo rimto, auginantys daugybę gėlyčių ir braškių, vienintelis žmogus iš visos plačios Urtės giminės, suprantantis anūkės problemas ir humorą, visada klausiantis, ar ji dar nenori valgyti ir turintis už visą Lietuvą didesnę gerą širdį.

Šiandien močiutės name rimtis ir ir liūdesys – katinas, tiksliau katė Linutė negaluoja. Neoficialiais duomenimis Linutei lūžusi dešinė koja. Bet visi žmonės turintys močiutes supranta, kad pas močiutę pasveikti neįmanoma. Nuolatinis maisto davinys, nuoširdus rūpestis ir globa ir lavoną prikeltų.
Popiet, Urtė pašėrė katę ir išėjo į lauką, patikrinti apylinkių, į kompaniją paėmė Rasą, grįžusią iš Vilniaus ir nematytą nuo rudens( gali ir dar daugiau...). Studentišku gyvenimu besidžiaugianti Rasa mokė Urtę buities gudrybių, matematikos nereikalingumo, švietimo sistemos plyšių ir dalinosi gyvenimo – alkoholinių gėrimų maišymo – studijų patirtimi.
Vienuoliktą vakare grįžusi Urtė prisėdo močiutės virtuvėje ( blogo pavadinimas šanso prisėsti kitur nesuteikia), į brolio atsivežtą kompą suvedė tekstą, susirado šokoladinių sausainių, pamiršusi visas dietas juos valgė, skaitė močiutės žurnalus ir straipsnius apie Radžį, ieškojo močiutės spintelėje gražaus nagų lako, kol pritrūkusi veiklos ir nesudominta Radžio gyvenimo vingių užlipo į antrą aukštą, krito į minkščiausią – patogiausią – tobulą be jokių Dormeo lovą ir užmigo.Ačiū.