Šįryt Urtė nusprendė pavelniauti ir neiti į mokyklą. Tiesą sakant, tai net neprisiskaitė prie tradicinių velniavimo pavyzdžių,nes paskyrė dieną istorijos mokymuisi (ŠAUNUOLĖ).
Deja, gyvenimas ne visuomet susiklosto taip,kaip yra suplanuota. Planas anksti atsikelti ir beatodariškai spręsti pratybas iki pat 5vakaro, siekiant išvengti papildomos istorijos mokytojos gilijotinavimo, žlugo.
Pradėti reiktų nuo to,kad Urtė miegojo su Česyte (todėl labai džiaugėsi ir atsikėlė pusė 12..)
Pabudusi Urtė atsivilko į lovą visas turimas pratybas ir knygas,valgė mandarinus bei ilgai mąstė,kad reikia nuo kažko pradėti - iš visų mentalinių jėgų bandė atsiversti knygą. Būna ir geresnių dienų..Sekėsi nekaip. Tada man paskambino Aiavras ir buvo va šitaip:
-Katuk,ką tu?
-Aš lovoj.
-Nori į Senukus?
-Nežinau,aš lovoj.
-Davai,man reikia fanieros, atvažiuosiu iki tavęs už 20min.
Taip pasibaigė istorijos mokymuisi paskirtas trečiadienis.
Tačiau prasidėjo linksmoji dienos dalis susijusi su fanera. Taip,šis žodis nesirašo su dvibalsiu ie,kaip aš maniau visą savo gyvenimą iki šiandienos, perskaičiusi tai ant faneros kainos lapuko.( 10 balų: Senukai - edukacijos židinys!!)
Įžanga: Paskutinį kartą Senukuose lankiausi praeitą žiemą, todėl likimas man su kaupu atlygino.
Pirmiausia, tai mane nuoširdžiai nustebino prekybos centro Senukai konsultantų akiračio platumas. Uždavus klausimą,kur galėtume gauti didesnių faneros plokščių, konsultantas atsakė,jog Jonavos gatvėje! Koks puikus netikėtas atsakymas! (Kur man nusipirkti - ogi kitoje parduotuvėje..)
Todėl mes ištiesų nuvažiavome į Jonavos gatvę,kodiniu pavadinimu Statybų Duoną (šį pavadinimą taipogi pasakė paslaugusis konsultantas).
Antruose Senukuose atsirado reikalingo dydžio faneros plokštė! Didelį įspūdį Urtei darė eilėje stovintys TIKRI STATYBŲ VYRAI, vilkintys pukines chaki spalvos striukes ir tokiu metų oru dėvintys crocsus!Kol Aivaras bandė greičiau sumokėti už Senukų perlą be eilės(pjastyti mums nereikėjo,o ten pasirodo buvo dar ir pajustykla!!),Urtė herojiškai laikė tą milžinišką netikros medienos gabalą, bet deja, nesijautė užsimaskavusi. Todėl laikydama labai gailėjosi,kad užsidėjo suknytę, o ne treningą!(Kokia ironija - sunkiųjų rytų metų,viešumoje būna visiškai atvikščiai!)
Vėliau paaiškėjo,kad pirkinys netelpa į mašiną. Teko priimti daug staigių-gudrių sprendimų. Pirmi variantai buvo genialūs: pirmas-važiuoti atdara bagažine,antras-sukišti fanieros ploktę į galą ir važiuoti atdaromis abiejomis durelėmis, trečias-vežti ant stogo, paskutinis,bet geriausias- Urtei ją laikyti iškišta pro langą ranka. Deja, visi šie išmanūs variantai buvo atmesti, išskyrus paskutinis,bet grėsė bėda pakeliui išslydus iš rankų..
Tada Aivaras buvo tikras statybinikas ir sugalvojo,kaip į savo sportinę Mazdą sutalpinti tą už mašiną didesnę plokštę.Jam pavyko!
Sprendimas buvo vykęs,tačiau, neslėpsiu, pusėtinas.. Aivaras vairavo su į galvą įremtu fanieros lakšto kraštu,o Urtė gulėjo gale,po fanieros stogu, ir valgė mašinoje rastą pyragą.
Ir galiausiai po visų šitų statybinių išdaigų paaiškėjo,kad SENUKAI NEBEMADINGI - VISI VARO Į ERMITAŽĄ!!! Tikriausiai tai buvo atpildas už tai,kad dvyliktokai paskutinių metų mokykloje laiką leidžia statybinių medžiagų parduotuvėse.
Tadadam,pabaigai:Gyvenimas pilnas netikėtų posūkių. Saugokitės,kad per juos į galvą nesusmigtų fanieros plokštės kampas.
Būkit laimingi, atleiskit,kad rašau tai pirmu,tai trečiu asmeniu.
Ačiū.
P.S.Pridedu įstabią FANEROS NUOTRAUKĄ(pagal visagalį google,ji net turi vardą Marine!)
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą