Kauno Naktys - stotelė Narutas.

Didžiąjam Kauno naktų renginiui nepalikus didelio įspūdžio, įgavus kodinį vardą : sad sad city (garso takelis po apačia), Saimonui pasiekus alkoholinės laimės zenitą ir išėjus į Suši barą, neliko nieko kito,kaip susigalvoti veiklą likusiai nakčiai,praradus šansą grįžti namo dėl pamestos laiko nuovokos.

Ranką, lovą ir gerą širdį ištiesęs Dominykas buvo pasiruošęs priimti visus ištroškusius.
Paskutinę lemiamą sekundę sutikusios Halogeną, Urtė, Kamilė ir Liudvika, lakstė senamiesčio grindiniu, vykdė načnyko paiešką, galiausiai jį užtikus, užlindo prieš treninguotų karių armiją, visaip kaip mokyklos valgykloje ir užsipirkus stiklinės taros skubėjo į stotelę,kur Paulius kartojo,koks tas energinis gėrimas BRONDO, pasakojo apie ginklų,čokolato ir nananų skonius ir kitaip demonstravo savo reiverio- hyperaktyvuolio gabumus. Paskutinis autobusas reiškia vieną dalyką - jį praleidus, antras atvažiuos ryte, todėl labai neblogai, kad į autobusą ketvertas suspėjo.
Įlipo, net atsisėsti gavo, tiesa, prie mergaitės mirusiu veidu.
Laikas riedant link Dominyko Ramučių ėjo greitai, Naruto stotelė vis artėjo, dėja, vėliau paaiškėjo,kad stotelės pavadinimas nevisiškai Narutas, vis dėlto tai buvo Narepai.
Po pusvalanduko Kamilė, Paulius, Urtė ir Liudvika jau buvo tamsiame autostrados pakraštely, laukdami namų šeiminko, Halogenas tuo metu, lakstė autostrada, kaip pats sakė : tris kart greičiau nei šviesos greičiu.
Netrukus automobilų šviesos apšvietė lauktąjį Dominyką, pasipuošusį havajų šortais, skirtingomis daktarėlio tapkėmis ir slidininko striuke. Atėjo metas aplankyti vietinį Ramučių-Naruto načnyką,o tada - judėti ten,kur atvažiavom.
Duris atidarė Gailė, vėliau išlindo ir Pranas, visi susirangė ant sofos ir pradėjo šventę.
Vienintelė Domo namuose taikoma taisyklė-jokio alkoholio ant juodo stalo, nes liks dėmės, tai nesudarė jokių nepatogumų, švečiai tvarkingai valė dėmes ir valydami,klausant Halogeno dainų, pamažu judėjo į kosmosą.
Nežinau,kaip likusieji, bet Kamilė su Urte, senai buvo taip labai labai kosmonavusios, kaip tąnakt: organizavo greitojo gėrimo varžybas, kurias pačios laimėjo,šoko su kitais, dainavo Šakiros dainas ir kitaip džiaugėsi žaliojo skysčio poveikiu.
Tada atėjo rytas.
Urtė nuo pat atėjimo planavo grįžti namo pirmuoju autobusu, kosmose, dėja, nevažiavo jokie autobusai, todėl gerai, kad namų šeiminkas pasirūpino Urtės planais ir ryte ją prikėlė ir nuvedė į stotelę.
Rytas nebuvo toks ypatingai linksmas, galbūt net liūdnokas. Labai liūdnokas.
„Žalios devynerios“... Kas tai?
žalia – tai gamta, gyvybė, gaivumas...
devyni – tai magija ir paslaptis...'- taip perskaičiau reklamoje, tačiau ryte nesujuto jokio gaivumo, juo labiau - gyvybės, tik magija, ką daryti, norint išsivaduoti nuo rytinės agonijos.

Nepaisant, miršančio kūno, Urtė,kaip sąžininga ir mylinti sužadėtinė, aštuntą jau buvo namie, klausydama sužadėtinės balso per extra fm, besistengdama nedehidratuoti.
Paklausius, kankinama šalčio ir skausmo, kęsdama agoniją po dviem dekiais, bandė miegoti. Nepaisant sunkią valandą žadinusių SMS žinučių bei kitų negandų, po kurio laiko Urtė įvykdė savo misiją ir užsnūdo.
Pabudusi ketvirtą vakare buvo išmiegojusi visą žalią-blogą energiją, jau sugebėjo žiūrėti į maistą ir net surasti jėgų namų darbams.
Kitą savaitgalį prisižadėjusi pašvęsti knygoms, Urtė linki visiems stiprių skrandžių.
Ačiū.