Sveiki, Urtės virtuvės skaitytojai,
Šiandien jūsų dėmesiui postas, minintis svarbią datą.
Pradėsiu nuo to, kad aš niekada neplanavau auginti katę. Tiesą sakant, kačių net nelabai mėgau. Buvau šunų žmogus. Bet grįžusi gyventi į Lietuvą išsinuomavau butą, o su juo atėjo ir katytė. Ji pakeitė mano požiūrį į kates, katyčių meilę ir tapo pačia geriausia kambarioke.
Nežinia ar šiandien, ar vakar, ar rytoj, bet kažkada šiomis dienomis, prieš pora metų, mano mylima augintinė atėjo į šį pasaulį. Aš juokauju, kad jos vardas Katytė, o pavardė Dulkė, bet čia visai gali būti vienas iš pokštų - medinukų.
Turbūt smalsaujate, kodėl jos vardas Dulkė? Neaiški Dulkės gimimo diena ir yra jos reto vardo priežastis. Dulkė gimė vargingoje šeimoje, po automobiliu. Mažai ir purvinai gatvės katytei nuskilo - ji rado šiltus namus Laisvės alėjoje, toli toli nuo gatvės, bet kartu ir šaknis visuomet priminsiantį vardą Dulkė.
Mes su katyte jau metus liūdesyje ir džiaugsme dalinamės vienu stogu: lovoje žiūrime serialus, 5-ame aukšte kenčiame nuo vasaros kaitros, gaivinamės prie vėjelio ir visaip kitaip smagiai bimbinėjam. Jei kartu užmiegame, naktį ji pradeda man kandžioti kojų pirštus, o žaidžiant niekad nepraleis progos įdrėksti, bet jos švelnus "miau" ir baltas pilvukas kaip mat išsprendžia kilusius kivirčus.
Gaila negaliu Dulkei nieko padovanoti, nes ji nieko nemėgsta (net žuvies!). Bet vis tiek norėjau pasidalinti jos dviejų metų sukaktimi (jie taip greit užauga...žiū, jau tuoj į pirmą klasę eis). Dulkyte, su gimimo diena! Kaip gerai, kad tave turiu! 💛💛💛
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą