Valgymas lovoje: negarbinga ir pavojinga pramoga

Sveiki URTĖS VIRTUVĖS skaitytojai,

Niekada nesakyk niekada: Niekuomet nebūčiau pagalvojus, nė sapne susapnavusi, kad vieną gražią dieną rašysiu istoriją apie tai, kaip blogai yra valgyti lovoje.

Suprantane, nuo pat mažumės buvau didžiulė valgymo lovoje fanė.

Fanų fanė: Ne tik kokio vieno per mėnėsį nuodėmingo sausainiuko ar bulvių traškutėlio. Lovoje valgydavau ir sriubą, ir antrajį patiekalą.

Iš pradžių, su šiuo blogu įpročiu, bandė kovoti mano mylimi tėvai. Jie, man mažai, sakydavo, kad jeigu valgysiu lovoje, joje atsiras gyvačių. Tačiau, aš jau nuo vaikystės pasižymėjau ūmiu neklaužadišku charakteriu, todėl į gasdinimus dėmesio visai nekreipiau, o paaugusi supratau, jog tos gyvatės - kaip ir Kalėdų senelis - išgalvotos.

Prieš trejus metus išsikrausčiau iš tėvų namų. Tai,  šiam blogam įpročiui, tik plačiau atvėrė nepažabojamos laisvės vartus. Galėjau lovoje ne tik valgyti, bet praktiškai ir sūrį tarkuoti, ir ant lentelės pjaustyti ir vakarienę virti. (Visa laimė, taip giliai "užbristi" dar neteko.)

Taip ir bėgo savarankiško gyvenimo dienos - lovoje su lėkštėmis. Liūdna, tačiau taip jau yra - kad ir kiek daug valgymo lovoje patirties turi - maistas vistiek kartais nukrenta. Taip jau šis pasaulis surėdytas.  Paklodės ir anklodės kentėjo nuo riebalinės kilmės dėmių, o tos merginos rožiniais marškinėliais, kaip rodo reklamoje, niekad iš spintos neišlysdavo. Tekdavo pačiai Vaniš pirti ir su maisto dėmėmis lovoje kovoti.

O ką jau kalbėti apie visus tuos naktį užpakalį banadnčius trupinius...

Mano troškimas valgyti lovoje, stebino ir kartais netgi liūdino, mano geraširdes super mega tolerantiškas kambariokes, pagalvių ir anklodės užvalkalus, paklodę, močiutę, vaikiną.

Kaip ten bebūtų, valgymas prie stalo man niekad neatrodė esąs smagus reikalas. Labiau jau kažkoks taisyklių sukaustytas oficialumas. Man atrodė, kad valgyti ne prigulus verta tik tuomet, jei nėra kitos išeities - lankaisi kavinėjė, esi svečiuose, arba namuose neturi nei sofos, nei lovos.
Kaskart valgant prie stalo, mano stuburas, rodėsi, lyg kažkokios tai juodosios magijos užburtas, siuntė signalus į smegenis, sufleruodamas kraustytis į lovą, ar bent jau ant sofutės.

Šita nuotrauka puikiai atspindi, koks nekaltas ir dailus atrodo šis blogas įprotis. Deja, tai tik kaukė. Valgymas lovoje - žaidimas su ugnimi. 

Viską pakeitęs vakaras: Viskas apsivertė, kai praeitą savaitę labai vėlai grįžau namo ir labai norėjau valgyti, todėl greitai kažką pasigaminau ir nuskubėjau į savo numylėtą lovos urvelį. Lovoje valgiau ir  žiūrėjaut "House of Cards" (labai įdomus serialas, pažiūrėkit, jei nesat matę!). Pavalgiusi nunešiau lėkštę į virtuvę. Grįžusi susimąsčiau, ar nunešiau tik lėkštę, ar ir šakutę, bet kadangi apsižvalgiusi šakutės nemačiau, priimiau tai kaip šakutės buvimą virtuvėje.

Klaida - pamoka: O visgi reikėjo geriau paieškoti...

Negarbė ir veido trauma: paryčiais lovoje apsiverčiau ant kito šono ir panorau labiau apsikloti. Šakutė pasirodo, buvo įkritusi būtent į ta anklodės užvalkalo kampą, kuriuo aš tą akimirką klojausi. Šakutė prisidengusi užvalkalu atsirenkė man į lūpą. Savo šalta,kieta, metaline esybe, šakutė man lūpą prakirto, nejuokais išgasdino ir iš saldaus miego prižadino.

Ryte lūpa buvo ištinusi ir visi, kam pasakojau iš manęs labai juokėsi. Dar šitą istoriją pokalbyje dėl darbo praėjus keletui dienų nuo insidento kažkodėl papasakojau. Tai, žinokit, darbo negavau. Ir lovoje nebevalgau.

Pabaiga: Nors man ir šiek tiek gėda, dalinuosi šia istorija, norėdama atlikti kilnią misiją -  apsaugoti lovoje pavalgyti mėgstančius žmones, nuo veido traumų. Apie tokius dalykus reikia kalbėti. Čia ne koks rūkymas, apie kurio žalą žino visi, jaučiu net mano šuo Česytė. Valgymas lovoje, apie kurio žalą nekalbama - kerta tyliai ir iš pasalų.

Būkite atsargūs, saugokite save. Ačiū!