Šeštadienio Priešpiečių Meniu.

Urtėi šeštadienio rytas nušvito labai jau anksti, turint omenyje,kad šiandien laisvadienis. Užsikimšus nosis nekeidžia miegoti - pro burną ilgai nepakvėpuosi,gi ne naras..Atsikėlusi Urtė namie nieko nerado, nes jos sugyventiniai(tėvai su broliu) nuo pačio ryto siaubė Stoties turgų pirkdami įvairiausią Floros-Faunos atributiką savo Laumėnų kaimo vilai(sodui).Vėliau išvažiavo ten augmenijos želdinti,o vargšę ligotą egzaminų kamuojamą paauglę dukrą paliko vieną namie numirti. Dukra nepasidavė, kabinosi į gyvenimą,mokėsi viso to,ką reikėjo išmokti per šiuos dešimt metų mokslo įtaigoje. Kuo toliau, tuo labiau Urtei krito ūpas, kuo daugiau skaitė - tuo labiau suprato,kiek mažai vis dėlto per tuos dešimt metų pavyko išmokti. Ją, kaip tikrą lietuvaitę, džiugino tik tai,kad dvyliktokams dar liūdniau. Galvos skausmų ir mieguistumo kamuoujama Urtė Povilaitytė atsispausdino sakinio dalis ir skaitė jas prieš pietų miegą(šelmiškas savaitgalis,pati žinau..)ant sofos. Matyt, daugybės vaistų paveikta, Urtė parsisiuntė antrą Tvailaito dalį ir ją peržiūrėjo. Gėda-pelėda, tie du gigai tik kompą užskišo, nes filmas buvo nuobodus.Taip ir bėgo šilto šeštadienio minutės Urtės lovoje, antibiotikai žudė Urtės energiją ir ryžtą toliau mokytis. Urtę kamavo egzamino baimė: ne neišlaikyti, o jame užmigti. Būtų liūdnoka patirtis. Ačiū. Jei kas turite užsirašę kuo skiriasi straipsnio,laiško ir rašinio rašymo struktūrą- padėkit draugei ligos patale.