Niekam čia ne naujiena, kad persikrausčius į kitą miestą, jis laikui bėgant iš naujo virsta nebe nauju. Tai nutinka pamažu – kai atrandi savo parduotuvę, kirpėją, ofisą, draugus ir veiklas. Tokie atskaitos taškai vaidina didį vaidmenį įpratimo procese ir padeda susikurti savo mažą pasaulį. Nors Vilniuje man patinka, kartais dar aplanko tas kaimietės Beverlyje jausmas, kad nežinau, kaip kažkur nueiti arba, kad dar ne viską iš sąrašo spėjau atrasti.
Vakar įvyko vietinis mini įsižeminimas, kuomet nuėjusi pasiimti savo internetu pirktos geležies, apsilankiau vaistinėje, įsikūrusioje autobusų stoties pirmajame aukšte. Laukiau ilgoje eilėje su bobutėmis ir tik vėliau ryškiaspalvis plakatas man atskleidė, kad buvau užklydusi į Laimės valandą (panašiai, kaip Laimės valanda baruose – kažkas pigiau arba pirk du, mokėk už vieną ar pan. tik su vaistais).
Lūkuriuodama turėjau užtektinai laiko apsižvalgyti ir pasijutau nuvykusi atgal į praeitį, kažkurią iš Černobylio serijų ar bent į labai keistas atostogas Kijeve, kur prieš trejetą metų vasarą lankiausi su draugėmis.
Šalia vaistinės durų, po stiklu gulėjo spurgos, čeburekai ir kibinai, kurių žmonės vis užsukdavo nusipirkti, o pardavėja žaibiškai įmetusi į mini mikrobangę vagonėlio šone, juos atiduodavo įsukusi į celofaninį maišelį.
Koridoriaus gale buvo lošimų punktas, lombardas ir kelios neiaškios parduotuvės, kurios stebino ne tik savo asortimentu, bet ir jo aktualumu bei pavadinimais. Didelį plotą užimanti parduotuvė prekiavo pėdkelnėmis, vyriškais apatiniais, storais žydrais chalatais ir plastmasinėmis apyrankėmis. Mano vaizduotė jau suko fantazijų malūną įsivaizduojama, kaip pėdkelnės ir balti boxeriai, stačiakampėse pakuotėse, yra tik priedanga narkotikų virimo fabrikėliui, parduotuvės sandėlyje.
Dar viena salotinė iškaba kvietė užsukti į Bag City odinės galanterijos krautuvę. Kur daugiau jei ne čia prieš kelionę pavyktų įsigyti kokį tai odinį čemodaną dokumentams? Žodžio galanterija nebuvau sutikusi jau galybę metų. Bet turbūt jo nelabai daugiau kur ir besutiksi, kaip tik autobusų stotyje ar kokiame turguje, kur aš retas svečias.
Žmonės aplink atrodė paliegę, iš toli švytėjo atseit prabangūs laikrodžiai, dienos pietų kvietė kažkoks tai stoties Bistro. Pagalvojau, kad mielai žiūrėčiau tokį Youtube kanalą, kur žmonės lankosi praeity užstrigusių vietų kavinėse ir ragauja Astros kepsnius ar Jūrates.
Gal kam bus idėja :)
Išėjusi iš stoties stebėjau kaip moteris šeria gaują balandžių senomis spurgomis, kaip ta benamė Kevino sutikta Centriniame parke. Lauke snigo, kiek smirdėjo, aš buvau netinkamai apsirengusi, bet vistiek supratau, kad ši vaistinė – arčiausiai mano namų ir teks priprasti, į kitą gi neisiu.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą