Gyvenimas po kompiuterio mirties

Sveiki URTĖS VIRTUVĖS skaitytojai,

Šįkart turiu gerą pasiteisinimą, kodėl retokai čia parašau. Pasiteisinimas : neturiu kompiuterio.

Kokią įtaka techno daro buitinei technikai? : Prieš keletą menėsių ant savo kompiuterio užklijavau DAI lipduką. Tuomet dar maniau, kad lipnus juodas lapelis ir liks tiesiog lipniu juodu lapeliu ant kompiuterio korpuso.

(Dar seniau ten buvau užklijavusi ir Hare Krishna lipduką, ir abu lipdukai tarpusavy labai derinosi...)

Anaiptol. Kompiuteris, mano dižiam liūdesiui, DAI suprato kaip DIE. Ir vieną gražų rytą nebeįsijungė. Tą rytą kompiuterio plokštė tiesiog ėmė ir išsilydė be priežasties.

Atsakymas: Manau tenka pripažinti, jog įtaka vienareimiškai neigiama (nebent egzistuoja toks dalykas, kaip kompiuterių rojus – pasaulis be dulkių, kur jie per dienų dienas kraunasi padėti ant kieto paviršiaus, niekada nekaista, o ir pražūtingų lipdukų niekas ant veido nelipina).

Nuotraukoje užfiksuotas dar veikiantis kompiuteris bei apačioje matyti reikalus ne juokais sujaukęs lipdukas.

Įvertini tik kai prarandi: Tą jau dukart minėtą gražų rytą, kompiuteriui mane apleidus, aš dar nesupratau padėties rimtumo.

Aplinkiniai mane guodė, o aš nė nesijaučiau nuliūdusi. Eilinį kartą buvau pagauda utopinės idėjos atseit pakeisiančios mano tolesnį gyvenimą.

 “Dabar daugiau laiko leisiu lauke - mažiau internete. Dar perskaitysiu visas tas knygas, kurias noriu perskaityti jau dvylika metų, išmoksiu gaminti, vairuoti ir megzti. Lankysiu aerobiką, šokius, chorą ir baseiną, įkursiu sėkmingą verslą, įsivaikinsiu azijietį, dalyvausiu viename tų išlikimo džiunglėse realybės šou, vesiu žinias,  o galų gale lėktuve į Kostą Riką dar ir savo gyvenimo meilę netyčia sutiksiu” – klaidingai mąsčiau.

Realybė: ne visai visos mano viltys apie tai kokią didžiulę naudą ir sėkmę asmeniniam gyvenimui gali atnešti kompiuterio neturėjimas, išsipildė.

Televizija ir kinas – skaudi tema: Šiais laikais visi žiūri dokumentikas, filmus, laidas, serialus - visokius ten mandrus ir skirtingus ir labai mėgsta apie juos pasišnekėti.

Pasaulis aplink klausia:

-Ar matei tą?

- Ar žinai šitą?

-Ar žinojai, kad vasarį nauja serija išeis?

-Ne, - į visus klausimus atsakau aš.

Tai man jau pradeda pabosti.

Liūdniausia pasaulyje istorija: Aš labai labai mėgstu čipsus (saldus stalas niekad nebuvo man),  bet dažniausiai save įtikinu, kad man jų negalima ir viskas.

Praeitą savaitę labai norėjau net keletą dienų iš eilės, tad neturėjau kitos išeities, kaip tik nusipirkti tų riebių velnio skanėstų.

Grįžusi supratau, kad aš juk neturiu kompiuterio, tai reiškia, kad čipsus valgydama per kompiuterį nežiūrėsiu jokios laidos ar filmo, kaip buvau įpratusi.

Atsidariau čipsų pakelį, atsiguliau ant savo lovos ir juos valgiau žiūrėdama į langą. Buvo tamsu ir pro tą langą išvis nieko nesimatė. Valgant čipsus ir tiesiog žiūrint tiesiai, čipsai, rodos, net pasidaro neskanūs. Ir visai nedžiugina. O ką jau kalbėti apie tai, kaip visa tai nejaukiai ir keistai priverčia pasijusti.

Toji akimirka buvo graudžiausias mano 2015-ųjų/ metų be kompiuterio momentas. (O akimirkos su čipsais, juk dažniausiai būna laimingos...)

Nuotraukoje bandžiau atkurti liūdniausios pasaulio istorijos scenarijų - užkandžiai, langas ir tuštuma, kurią tik kompiuteris užpildytų. 

Uždraustas vaisius: retkarčiais pavyksta nukniaukti kompiuterį iš kambariokės, kol ji būna darbe. Tomis akimirkomis jaučiuosi lyg iš karo pas žmoną ir du mažylius grįžęs karys, princo pabučiuota miegančioji princesė, regą atgavęs aklasis ar visiškai prastas dainininkas tapęs seimo nariu.

Pabaigai: Linkiu visų kompiuteriams sveikatos ir nerekomenduoju ant jų neklijuoti vakarėlių lipdukų.

Su Naujais. Ačiū.

P.S. Ai, beja, skaičiau, jog mokslininkai užvakar įrodė, kad merginas dovanoti kompiuteriai džiugina, net labiau nei dovanotos gėlės, tortai, šokoladai, papuošalai, grandinėlės, sužadėtuvių žiedai ar net jorkšyro terjerai.