Urtė gyvena Kaune. Gyvena jau šešiolika metų, čia ji pirmą kart pamatė daktarą, pirmą kartą pametė dantį ir pirmą kartą baigė aštuonias klases, tikisi šiemet užbaigti ir dešimtą, po poros metų – gal ir visas dvylika. Kadangi tokiems gyvenimo įvykiams antro karto nebūna, Kaunas Urtės gimtasis miestas. Pats mylimiausias, kad ir kokios kalbos sklandytų aplink. O tų skalndančių kalbų Urtė daug ir girdi, daug ir mato. Gyvenimas Petrašiūnų mikrorajone įkvepia ir net užgrūdina. Kelionės penktuoju troleibusu moko toterancijos dainuojantiems alkoholikams, treninguotiems kaimynams ir aišku, piktiems vairuotojams, dažniausiai - vairuotojoms. Auksinė taisyklė : jau geriau nepirkt talonėlio visai, iškoliojęs ARGUSO darbuotoją laimėsi daugiau, nei bandydamas už dešimt popierinių litų pirkti talonėlį pas vairuotoją, kuris dažniausiai neturi grąžos, bet pykčio ir balso stygų atsargos nesibaigia abosliučiai NIEKAD. Urtės namai apsubti keleto įstaigų : poros vaikų darželių, nei vieno iš jų Urtė nelanakė. Taip pat vienos parduotuvės keleto kilometrų spinduliu - skambiu ekologiniu pavadinimu "Šilas" (kainų atžvilgiu, parduotuvės savininkai suvokia bekonkurencinę kovą kaip Dievo dovaną), šilo (miško, juk nerašysiu parduotuvės du kartus iš eilės),Pažaislio vienuolyno, poros mokyklų, Kauno Marių ir senelių namų. Viskas suplanuota : baigi pradinę, tada vidurinę mokyklą, dirbi vaikų darželyje, apsipirkinėji Šile, maudaisi mariose, taip ir leidi dienas, kol pasensti ir nukeliauji į senelių namus. Nepakankamai įkvėpta Petrašiūnų dvasios, Urtė mąsto, kad šis Petrašiūnų gyvenimo modelis - ne jai.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą