Kuo žmogus jaunesnis - tuo laimingesnis. Kuo toliau - tuo blogiau. Gyvenimo patvirtintas faktas.
Pirmoj klasėj mums rūpėjo kokie du,na gal apytiksliai trys, dalykai: Songoko filmas,Pokemono lipdukai ir dar biškiuką klasiokas iš trečio suolo. Laisvalaikiu trindavomės kieme, daug žaisdavom, lakstydavom, knisdavomės, kurdavom visokius planaus ir vargo nematėm.
Einant dienai iš dienos, taip jau išėjo, kad augom, augam ir šią minutę ir augsim tą minutę,kai skaitysit kitą pastraipą. Ir kur tai mus veda?
Į egzaminus, stojamuosius, durnus bendradarbius, piktas žmonas/vyrus, rūkančius vaikus, nesupratingus bosus ir neatsakingus seimo narius, kurie kalti dėl visų žmogaus gyvenimo negandų.Lietuvoje.
Ir visa bėda nėra tame, kad senstam.
O tame,kad pamiršom, ką reiškia džiaugtis. Viskas ir visada: dvidešimt keturias valandas per parą, kiaurus metus, yra blogai. Blogas oras, lyja, šūdinas pavasaris, visi aplink blogi, mokykla - kalėjimas, Egipte - karšta, ledai - kaloringi, draugė - egoistė, kepyklėlės pica neskani, cigaretės brangsta, į tūsą niekas nekviečia, darbų perdaug, diplomų - permažai. Negi ne juokinga?
Kaip sako mano močiutė: Iš didelio juoko, didelės ašaros. Tai gal čia vaikystės laimės pasėkmės? Nee,tiesiog išmokim džiaugtis.Urtės antradienio teorija. P.S.Nuotraukoje užfiksuota,kaip Urtė Povilaitytė pati nemoka džiaugtis, rašinėdama tokius moralus internete.
Komentarų nėra:
Rašyti komentarą