MAUGLYNO PAŠAUKTI

Faktas: labai geras jausmas yra klausytis jūros ošimo ir stebėti saulėlydžius iš savo hamakinio balkono! 💙

Pernai vasarą atradom šitą laukinį paplūdimį, kažkur tarp Papės ir Liepojos, ir praminėm Mauglynu. Mauglynu todėl, kad čia laukia laukinės atostogos: gyveni gamtoje tarp pušyno ir jūros, be dušo ir be telefono ryšio. Rytai prasideda maudynėmis Baltijos bangose, vakarais romantiškai vaikštai paplūdimiu, o visu kitu metu daug miegi, daug svajoji, ir skaitai knygas. 

Žmonių pro šalį irgi beveik nepraeina, tai dienomis nelabai yra reikalo dėvėti drabužius. Ne tik patogu ir praktiška, bet dar ir puiki proga įdegti tas kūno dalis, kurios metai iš metų – baltos kaip sūriai. 

 

Prie tokio rimto, aišku, iš pradžių būna sunku priprasti. Galvoji, kur mano telefonas; ką reiks pirmadienį darbe padaryt; tokią gerą nuotrauką padariau, kaip čia dabar storį įkelti; gal man nuobodu, ir panašiai. 

 

Bet kai tik įpranti, išsilaisvini ir būna gera. Laikas čia išsitempia, dienos bėga lėtai, veiklos supaprastėja. Didžiausiomis pramogomis tampa maisto gaminimas, kavutės gėrimas (civilizacijos gal ir mažoka, bet mokka kavinukas žinoma, dalyvauja laukinėje buityje!), knygų skaitymas ir žiūrėjimas jūrai į akis. Tikra atgaiva miestietiškai ofiso darbuotojo galvai! 

 

Paskui baigiasi pienas kavai ir gyvendamas be dušo, maždaug po 4 dienų supranti, kad atėjo laikas tarti sudie. Tada viską operatyviai susipakuoji ir varai į kuo dailesnį viebšbutį, kur ilgai ir lėtai maudaisi po karštu dušu, o po jo jautiesi VOGUE kaip niekad anksčiau. 

 

Visus metus laukiau sugrįžimo į Mauglyną. Net į savo metų tikslų penketuką įsirašiau. Jei neklystu, trečiu numeriu. O kai atėjo laikas ten važiuoti, pasipylė širdį verčiančios orų prognozės. Pirmoji rugpjūčio savaitė – rudeniškai šalta, lietinga ir net su audromis. 

 

Nerimavau, pykau, kaltinau orą, siunčiau keiksmažodžius jo pusėn. Vienu metu jau ir visai buvau praradus viltį apie laukinį poilsį. Silpnumo akimirką pagavau save Makaliaus puslapyje, bet reikiamu momentu supratau – reikia klausyti širdies ir viskas bus gerai. 

 

Kelias Mauglyną veda mišku, per aukštas kalvas ir skardžius, kokius 2-3km, kuriais reikia nusinešti visą maistą, vandenį, palapinę, miegmaišius ir pan. Nėr ko slėpt: pernai su 5 l bambaliais delnuose ir nešuliais ant kupros, buvau keliskart vidury kalvos palūžusi. Reikėjo akimirkos pasipiktinimo ašarai nuridenti. Gerai, kad po kojom augo mėlynės – malonus paguodos prizas, pakeliui į tikslą. Šios atostogų dalies šiemet laukiau su siaubu. 

 

Bet žinokit, šiai metais eidama tuo kalnuotu keliu, nešdama sunkią mantą ir petį pjaunantį maisto maišą, jaučiausi kaip kokioj Samurajų mokykloj. Dar geriau – įsivaizdavau, kad varau kaip Uma Thurman per Kill Bill, kai ji besitreniruodama savo gyvenimo kovai, lakstė su kibirais į kalną. 

 

Sunku, bet šis kelias į ramybę ir žinojimą, sakiau sau, kol sportinis krepšys su kiekvienu žingsniu nepatogiai daužė man šlaunis ir vabalai į kando, lipant į kalną, kai nebuvo, kaip pasikasyti.

Pasiekus tikslą prasidėjo audra. Sulindom į palapinę ir galvojom ar ji atlaikys šiuos išbandymus, ar ne. Dar bijojom, kad kažkas mus čia vienus gamtoj užpuls. Gerai, kad turėjom vyno ir sūrio, tai vistiek buvo smagu. Greit įpratom, o kai ryte nubudom, daugiau nė kartelio nelijo. Švietė saulė ir ėjo dar vienų puikių maugliškų atostogų dienos.

 

#LaukinisGyvenimasGražus 

Grybo renesansas 💓

Mano pažintis su kombučia prasidėjo dar gūdžią žiemą. Susitikau su drauge, tada iš kažkur atėjo jos draugė ir žiū – mes jau einam pas tą merginą į namus man grybo gabalėlio skirti. Atplėšėm, į stiklainį įdėjom, skysčio pripylėm ir mintyse aš jau praktiškai pati su grybu arbatoj fermentuojuos, ant svajonių debesies skraidau. 

Visa laiminga, užsisvajojus, pasišokinėdama nuo kalno varau su tuo stiklainiu namo, Jonui pasigirt. Naujas karantino projektas! Tiek idėjų galvoj: ar su šaldytom uogom ar su kokiu prieskoniu daryt, kaži ar džiovinta mėta veiktų – lekiu sau snieguotu taku ir kontempliuoju.

O ten mane ir sustabdė negailestingas likimo pirštas: paslydau ant šaligatvio, nukritau, nugarą užsigavau, o grybo stiklainis sudužo į šipulius ir visas skystis išsipylė. Pabaiga. Svajone, lik sveikaaa. 

Grįžus namo ne gyriaus, o verkiau, grybo lavonėlį į šiukšliadėžę išmetus. O liūdniausia buvo, kai supratau, kad alkūnę šaldau tom uogom, kurios mano svajonių gėrimą turėjo skanint.

Bet šita istorija, žinokit – su laiminga pabaiga! Kitą rytą aš grybą iš šiukšliadėžės ištraukiau, muses nukračiau, močiutės paklausius, jį į saldų vandenį įmečiau ir daviau laiko atsitiesti.

O toliau viskas sekė kaip toj dainoj: MES KILOM IR KRITOM, SVAJOJOM IR KLYDOM. MES KVEPAVOM VIENU RITMU. 

Pradžioje buvo partijų, kai kombučia gavosi per saldi, negazuota, arba visai nesigavo, bet vedini bendro tikslo, galop mes su grybu tapom komanda. Kaip bjaurusis ančiukas virto gulbe, kaip po nakties atėjo diena, kaip feniksas kilo iš pelenų taip ir mano grybas pavirto į gardų, gazuotą, fermentuotą, kūnui ir sielai naudingą arbatos gėrimą.

Dabar tokią imbiero ir citrinos kombinaciją esam atradę, kad šviesmečiais lenkiam prekybcentrių kombučią. Jau legendos sklinda apie šį vos tris litrus per mėnesį pagaminantį butykinį Naujininkų virtuvinio stalčiaus bravorą. 

Kam įdomu paskaityti liūdną pačios pradžios pasakojimą (kai laiminga pabaiga dar nekvepėjo), palieku jį čia: https://www.facebook.com/urte.povilaityte.5/posts/10218683834798496 

Postapokaliptinė ekskursija Černobylio zonoje 🖤

Prieš kurį laiką nutiko taip, kad neplanuotai sudalyvavau ekskursijoje į Černobylio zoną. Ją organizavo tikras nuotykių valdovas, bebaimis Youtubo superstaras, lietuviškas Bear Gryllsas – Praeities žvalgas. 

Tai buvo viena keistesnių gyvenimo išvykų. Kelionės tempai priminė karinės stovyklos apsukas, nelabai buvo kada miegoti. Pavargau taip, kaip pavargdavau, kai varydavau į elektroninės muzikos festivalius, kuriuose be miego šokdavau tris paras. Bet visai kaip iš festivalių, parsivežiau daug įspūdžių. Ir aišku, savo kailiu pajaučiau tą nenusakomą post-apokaliptinę atmosferą, sukeltą vienos didžiausių žmogaus klaidų per pasaulio istoriją. 

Kiek padrikai pasidalinsiu ryškiausiais ekskursijos išgyvenimais, fun facts ir panašiai. 

⚫  Iš Kauno į Ukrainą keliavome mikroautobusais. Lenkiją praskriejome greitai. Ukrainos pasienyje užstrigome 9,5 valandoms. Tai buvo netikėtas siurprizas. Belaukdami eilėje išnaudojome miegui skirtą laiką, tad pasnaudę pora valandų, lėkėme tiesiai į zoną. 

⚫  Devynios su puse valandos eilėje prie pasienio punkto jau iš savęs buvo lyg ekskursija, dar neprasidėjus tikrajai ekskursijai. 

⚫  Ukrainos keliai yra tragiški. Duobės – kaip šuliniai, kelkraščiai nesužymėti. Tais keliais važiavome labai dideliu greičiu. Keliskart mintyse jau buvau ten mirusi.

⚫  Ukrainoje nėra automobilių techninės apžiūros. Ji buvo panaikinta supratus, kad yra beprasmė procedūra, nes ukrainiečiai pravažiavimą tiesiog nusipirkdavo. Vairuotojų girtumo ten irgi niekas netikrina.

☢️  Černobylio zona – 2600 kv. km plotas., kur prieš katastrofą dirbo ir gyveno beveik 50 tūkst. žmonių. 

☢️  Tik atvykęs į zoną, kiekvienas turistas gauna prie jo vardo registruotą dozimetrą, kuris seka radiacijos lygį. Išeinant dozimetrų duomenys yra patikrinami, kitaip tariant – ten kaupiasi visa turisto šmirinėjimo istorija. Gali prisivirt košės, jei būsi lindęs, kur nereikia ir taip per dienelę sukaupęs pavojingą radiacijos kiekį. 

☢️  Pirmoji stotelė įvažiavus pro Dytiatki kontrolės postą  – Lenino skulptūra ir vietinė parduotuvė. Joje galima nusipirkti visko, ko būna kaimo parduotuvėse. Įskaitant labai platų stipraus alaus pasirinkimą ir Primos cigaretes be filtro. Maloni vyresnio amžiaus pardavėja sumą apskaičiuoja skaitliukais ir pasako angliškai (!).  

☢️  Černobylio zonoje laksto daug gražių, didžiulių, labai draugiškų radioaktyvių laukinių šunų. Žmonės juos šeria dešra iš parduotuvės, tad šie žino visas naminiams šunims įprastas komandas: sėsk, gulk, balsas. Jas atlieka paprašius visomis kalbomis. Vienas didžiausių išvykos iššūkių man buvo jų neglostyt. 

☢️  Vietiniuose miškuose gyvena vilkai, lapės, briedžiai ir laukinių arklių kaimenės. Jų pačių neustikome, bet sutikome jų įspūdingo dydžio kakučių. 

☢️  HBO serialas “Černobylis” šiai vietai padarė puikią nemokamą reklamą. Prieš 35 metus ten sprogo reaktorius, o pasirodžius serialui – turizmo burbulas.Tą dieną, kai Černobylio zonoje lankėsi mūsų grupė, ekskursijai buvo užsirašę dar beveik keturi šimtai turistų. Dienos rekordas – 2 tūkst. turistų. 

☢️  Duga antena yra didžiulė ir įspūdinga (beveik 1 kilometro ilgio ir 150 m aukščio!). Ant jos lipti negalima, ten yra termovizinės kameros. Bet Ukrainoje taisyklės yra rekomendacinio požiūrio, tad susitarus, termovizorius gali išjungti iš rozetės (legenda sako, kad už butelį alaus). Bet reikia dar ir neblogo fizinio pasirengimo. Mūsų grupė nelipo.

☢️  Teritorije be turistų grupių dar yra pilną stalkerių ir kitų keistuolių, kuriuos traukia radiacija. Jie ten slampinėja, žiūrinėja, nelegaliai laksto, kiti net gyvena. 

☢️  Mūsų grupėje buvo mergaitė, kuri darė viską, kad grįžtų namo pasipildžiusi super galia ar bent užsiauginusi kokią trečią koją. Ji gulėjo ant žolės, čiupinėjo visus daiktus ir fotografavosi radioaktyviausiose vietose. Man dėl jos buvo baisu.

☢️  Pripetėje yra kaušas, kuriuo buvo renkamos reaktoriaus nuolaužos. Jame radiacinis fonas yra iki 2000 mikrosivertų per valandą. Mums įprastas natūralus gamtinis radiacinis fonas yra 0.1 mikrosivertų per valandą. Ta mergaitė, žinoma, nepraleido progos nusifotografuoti ir jame. Nuo to laiko grupėje ji buvo žinoma Kaušės vardu. 

☢️  Didžiausią įspūdį man paliko Pripetės Jupiterio fabrikas, kur oficialiai buvo gaminamos magnetolos, o iš tiesų, tikriausiai, kokios juodosios dėžės. Fabriką juosia tokio dydžio betoninė tvora, kad tos magnetolos turėjo būt gaminamos iš deimantų, kad apsimokėtų tokią statyt.

☢️  Pripetės miestelis buvo visiškas Edeno sodas pagal to meto standartus.  Valdžia kūrė jį tokį, kad žmonės, gyvendami uždaroje teritorijoje, jaustųsi pranašesni už kitus. Vid. gyventojų amžius buvo 26 m., o algos – dvigubai didesnės už įprastas. 

Pasvajojimui – jaunimo miestas be piktų bobučių, kur visą dieną žiūri per langą ir naktimis skambina policijai, kad per garsiai muziką leidi. 

☢️   Buvom ir atrakcionų parke, kuris yra viena garsiausių Pripetės vietų. Ten stovi puikiai išsilaikiusios elektrinės mašinėlės ir apžvalgos ratas. Parkas turėjo pradėti veikti gegužės 1 d., o nelaimė nutiko balandžio 26 d. Tai niekas ten taip ir nespėjo pasisupti.

☢️  Tas tiltas, kurį rodo seriale labiau primena nei pėsčiųjų tiltą, o realybėje ten yra tiltas mašinoms. Nuo tilto sprogimas tikriausiai nesimatė, nes jį užstojo miškas. 

☢️  Dienos gale batonu maitinome gigantus karosus, gyvenančius reaktorių aušinimo kanaluose. Į puotą atplaukė  ir šamas, kuris pasirodė didesnis už mane. 

☢️  Lauktuvių parsivežiau tris litrus samagono. Ukrainos kaimuose niekas neperka alkoholio, nes visi jį verda patys. Dar neragavau. Tikiuosi, paragavusi neapaksiu.

☢️  Faktas tas, kad Praeities žvalgas yra dar kietesnis nei atrodo video. Kelionės pabaigoje man teko džiaugsmas gerti su juo Starką!

Ar mano katė klonuota?

Kartą, kai dar mokiausi mokykloje, išsipildė mano didžiausia gyvenimo svajonė – auginti šuniuką. Tėvai niekad neleido man turėti šuns, nes atseit sugriauš baldus, tad aš popinau visus šunis iš eilės ir mąsčiau, kaip užaugusi auginsiu bent jau penkis.   

Bet per septynoliktą gimtadienį draugai man padovanojo mažytę juodą spanielę ir tėvai neturėjo, kur dėtis. Tokio ekstremalaus mielumo neatlaikytų net ledinė širdis, o taip jau sutapo, kad mano tėvai – geri žmonės, tad šuo liko. Dabar ją patys augina, veža į kirpyklą ir prie jūros, o myli taip, kaip mus su broliu kartu sudėjus. 

Taigi, nesunku įsivaizduoti, kaip džiaugiausi pagaliau turėdama šuniuką. Apimta palaimingo jausmo visiems apie tai pasakodavau. Variau panašiai, kaip tos super kalbios bobutės troleibuse. 

Nuo šių kalbų visi aplinkiniai jau buvo pavargę, net pamokas trukdydavau nesibaigiančiais pasakojimais apie Česytę. O galiausiai iš didelės meilės dalyvavau kažkokiame eilėraščių apie augintinį konkurse, savo diletantišku ketureiliu jį nugalėjau ir laimėjau ENCIKLOPEDIJĄ APIE KATES.

Tuomet man tai pasirodė keistoka, bet dabar pradedu galvoti, kad viskas gyvenime susiję ir turbūt tai buvo užuomina, kad po beveik dešimtmečio auginsiu katę.

Nežinau, ar čia ta knyga bus nusikėlusi į ateitį? Nes pastaruoju metu gyvenu lyg viename tų futuristinių filmų, kur pagrindinį herojų viskas neramina ir stebina, o jam bandant atskleisti visas, neaišku praeityje ar ateityje, likimo paruoštas paslaptis, groja įtampą kelianti muzika. 

Jau kelintąkart įsijungus Facebook pamatau kates, kurios atrodo visai kaip mano Dulkė. Visada žinojau, kad ji yra pakankamai įprastos išvaizdos katytė – lietuviškai pilka su baltu pilvuku ir pasakiško rausvumo nosyte. Bet, kad lygiai taip pat atrodo dar bent penkios katės (o kiek galimai prasprūdo pro akis??) nebūčiau nei sapnuose sapnavusi!

Praėjusią savaitę su gimtadieniu sveikinau katę dvynę iš geriausios Facebook grupės “Mūsų augintiniai”. Dar kažkada mačiau LYGIAI tokią pat katytę kaip Dulkė, skelbime ieškančią naujų namų, o šeštadienį nutiko pats įdomiausias dalykas. 

Savaitgalį leidome prie jūros, o Dulkė karaliavo Vilniuje. Nežinia, ką ji veikė, namuose likusi viena. Slapčia tikėjausi, kad Dulkė su katyčių kompanija veikia tą patį, ką aš veikdavau, kai tėvai išvažiuodavo. Bet ji tikriausiai tiesiog snaudė ant sofos. 

Bežiūrint jūrai į akis, kaimynystės Facebook grupėje atsirado skelbimas, ar niekas nepasigedo Naujininkuose klaidžiojančios katytės, kuri, žinoma, buvo Dulkės kopija.

Nuo anksčiau laiko pasibaigusi savaitgalio pajūryje sustabdė tik faktas, kad katė dvynė dėvėjo žalią antkaklį, o paaiškinimo, kur Dulkė savarankiškai įsigijo žalią antkaklį nepavyko surasti.

Galvoje sukosi klausimai: kodėl aplink tiek daug identiškų kačių? 

Kaip tai paaiškintų mokslas? 

Ar Dulkė – slapta agentė ir jai naudinga neišsiskirti? 

Ar ji buvo klonuota? 

Kelintą gyvenimą gyvena mano katė?

Grįžtant namo ilgai laukėm eilėje prie kelto, visai susivėlinom ir vėl bandėm įsivaizduoti, ką veikia Dulkė. Išvis, pokalbių temą KĄ VEIKIA KATĖ gali nurungti tik neišvengiama kasdienybės tema KĄ NORI ŠIANDIEN VALGYT? 

Ar tai buvo nuovargis, ar eilėje prie kelto į Klaipėdą išvarvėjusi kantrybė, bet per radiją pasigirdo miaukimas. Nusprendėme, kad tai Dulkė siunčia mums žinią greičiau grįžti. 

Bet, žinokit, kiek vienodų katyčių besiųstų likimas, mano Dulkė vis tiek pat gražiausia.

Įsižeminimas

Niekam čia ne naujiena, kad persikrausčius į kitą miestą, jis laikui bėgant iš naujo virsta nebe nauju. Tai nutinka pamažu – kai atrandi savo parduotuvę, kirpėją, ofisą, draugus ir veiklas. Tokie atskaitos taškai vaidina didį vaidmenį įpratimo procese ir padeda susikurti savo mažą pasaulį. Nors Vilniuje man patinka, kartais dar aplanko tas kaimietės Beverlyje jausmas, kad nežinau, kaip kažkur nueiti arba, kad dar ne viską iš sąrašo spėjau atrasti.

Vakar įvyko vietinis mini įsižeminimas, kuomet nuėjusi pasiimti savo internetu pirktos geležies, apsilankiau vaistinėje, įsikūrusioje autobusų stoties pirmajame aukšte. Laukiau ilgoje eilėje su bobutėmis ir tik vėliau ryškiaspalvis plakatas man atskleidė, kad buvau užklydusi į Laimės valandą (panašiai, kaip Laimės valanda baruose – kažkas pigiau arba pirk du, mokėk už vieną ar pan. tik su vaistais).

Lūkuriuodama turėjau užtektinai laiko apsižvalgyti ir pasijutau nuvykusi atgal į praeitį, kažkurią iš Černobylio serijų ar bent į labai keistas atostogas Kijeve, kur prieš trejetą metų vasarą lankiausi su draugėmis. 

Šalia vaistinės durų, po stiklu gulėjo spurgos, čeburekai ir kibinai, kurių žmonės vis užsukdavo nusipirkti, o pardavėja žaibiškai įmetusi į mini mikrobangę vagonėlio šone, juos atiduodavo įsukusi į celofaninį maišelį. 

Koridoriaus gale buvo lošimų punktas, lombardas ir kelios neiaškios parduotuvės, kurios stebino ne tik savo asortimentu, bet ir jo aktualumu bei pavadinimais. Didelį plotą užimanti parduotuvė prekiavo pėdkelnėmis, vyriškais apatiniais, storais žydrais chalatais ir plastmasinėmis apyrankėmis. Mano vaizduotė jau suko fantazijų malūną įsivaizduojama, kaip pėdkelnės ir balti boxeriai, stačiakampėse pakuotėse, yra tik priedanga narkotikų virimo fabrikėliui, parduotuvės sandėlyje.

Dar viena salotinė iškaba kvietė užsukti į Bag City odinės galanterijos krautuvę. Kur daugiau jei ne čia prieš kelionę pavyktų įsigyti kokį tai odinį čemodaną dokumentams? Žodžio galanterija nebuvau sutikusi jau galybę metų. Bet turbūt jo nelabai daugiau kur ir besutiksi, kaip tik autobusų stotyje ar kokiame turguje, kur aš retas svečias.

Žmonės aplink atrodė paliegę, iš toli švytėjo atseit prabangūs laikrodžiai, dienos pietų kvietė kažkoks tai stoties Bistro. Pagalvojau, kad mielai žiūrėčiau tokį Youtube kanalą, kur žmonės lankosi praeity užstrigusių vietų kavinėse ir ragauja Astros kepsnius ar Jūrates. 

Gal kam bus idėja :)

Išėjusi iš stoties stebėjau kaip moteris šeria gaują balandžių senomis spurgomis, kaip ta benamė Kevino sutikta Centriniame parke. Lauke snigo, kiek smirdėjo, aš buvau netinkamai apsirengusi, bet vistiek supratau, kad ši vaistinė – arčiausiai mano namų ir teks priprasti, į kitą gi neisiu.

Penkto aukšto sėdmenys

Jaučiu nieko aš čia nenustebinsiu pasakiusi, kokie sudėtingi, o sekančią dieną – ir skausmingi, gali būti sėdmenų stiprinimo pratimai. Vakar įtraukus šiuos į savo kuklią kasdieninės mankštos programą, nustebinau pati save. 

Kai gyvenau Kaune, mano butas buvo penktame aukšte, kuris labiau priminė septintą. Lifto nebuvo. Namai nuo darbo buvo nutolę maždaug dviejų su puse minučių pėsčiomis atstumu, bet vidury kelio mane vis užklupdavo baimė, kad palikau neužsuktas dujas. 

Tas butas buvo labai mielas, bet dujom ten ir šiaip karts nuo karto pakvipdavo, tad mintyse įsivaizduodama sprogstančią savo katę, nerizikuodavau – vis lakstydavau pirmyn atgal į penktą aukštą patikrinti. Žinoma, dujos visuomet būdavo išjungtos...

Bet faktas išlieka vienas – laiptai buvo statūs ir jų tiek daug, kad kai kurie draugai vengdavo užsukti į svečius, o kai tokie pusamžiai vyrukai, apsiavę tapkėm(?), kuriuos radau per skelbiu.lt, jais nešė naują šaldytuvą, atrodė, kad kažkur trečiame aukšte juos ištiko priešinfarktinė būsena.

Šaldytuvą jie visgi užnešė, o aš prie laiptų buvau taip įpratusi, kad net pasistraksėdama varinėdavau jais be jokių bėdų. Net nešina dviračiu. Taip nepastebimai treniravosi šlaunų ir sėdmenų raumenys. Sportuoti niekad pernelyg nemėgau, todėl labai džiūgavau, kad bent viena grupė raumenų laimingai gyveno be papildomo rūpesčio. 

Čia panašiai, kai Barbora prie užsakymo pridėda gumos. Maža dovanėlė, kurios neužsisakei ir ji nėra būtina, bet labai maloni. Šiaip gal nepirktum, bet kad jau įdėjo, kaip smagu pakramtyt ir burbulų papūst. 

Visiems besiskundžiantiems sveičiams primindavau, kad laiptai yra sveika, o kančios dovanoja penkto aukšto sėdmenis. Jei tai būtų reklama, ji skambėtų maždaug taip:

PENKTO AUKŠTO SĖDMENYS: tvirti ir apvalūs, o svarbiausia – universalūs. Šortai ar suknelė? Nesvarbu! Apsitempk, bičiule – neprašausi! (Viską sklandžia lietuvių kalba energingai porina Nicky Minaj).

Nuotraukoje – pasakojime minima, nuo sprogimo gelbėta katytė Dulkė.

Persikrausčius į Vilnių ta dujų neužsukimo baimė manęs neapleido, bet laiptų sumažėjo beveik trimis aukštais, o ir namus paskutiniu metu palieku daug rečiau nei anksčiau. Dėl šių aplinkybių jaučiu pareigą bent minimaliai pasirūpinti, jog nuo sėdėjimo namie kūnas nesumedėtų, o priešingai - lėtai, bet užtikrintai artėtų prie plenkų valdovo titulo. Ir, kad tie raumeningi sėdmenys neliktų tik saldus prisiminimas. 

Kaip sako lietuvių liaudies išmintis: už dyką nė į snukį negausi. Perfrazavus – be laiptų ir penkto aukšto sėdmenų nebus. Tai va, žinokit, nevertini, kol neprarandi. 

Kas ieško būdo prisiverst namie pasportuoti, pasekit Youtube Pamela Reif. Gražuolė trenerė, pas ją visas kūnas penkto aukšto, ir dar sugeba visai neerzinti savo treniruotėmis. Tikras karantino perlas! 

Kvietiniai langeliai iš pragaro 🔥

 Atsimenat šituos?

Vakar su broliu leidome dieną. Programoje vyravo žanro klasika – miške pavedžiojom šunį, o tada tinginiavom ir vieną po kito žiūrėjom juokingus video iš Youtubo. Bežiūrint atėjo suvokimas, jog mūsų kompanijai labai trūksta traškučių. Ir dar ne bet kokių, o šitų raudonam pakely, kuriuos kepdavom vaikystėj. 

Būdami vaikais šiuos pragaro siųstus plastmasinius kvietinius užkandžius, kaip jie patys save įvardija etiketėje, vis kepdavom aliejuj. O jų pakely tiek daug, kad kepk nekepęs, kitam kartui vistiek dar liks. Gaunasi toks ir Sizifo darbas, ir guilty pleasure vienu metu. 

Besiruošiant į Maximą ir besvarstant, ar juos dar išvis parduoda, sugrįžo dūmuose paskendę prisiminimai iš bent dešimtmečio atgal: įkaitini puode aliejų. Testuoji po vieną, ar jau įkaito ir tolygiai pučiasi. 

Viskas taškosi. Įkaitę riebalai tykšta ant rankų, jei nepasiseka – kliūva ir veidui, ir šiaip, kankina nuolatinė baimė, kad kažkokiu būdu šie besipučiantys langų formos skanėstai padegs virtuvę, kaip nutiko brolio klasiokei. 

Vynioji, vynioji popierinį rankšluostį traškučiams nusausinti ir galo nematai, o mama tuo metu pyksta, kad vėl brudų prisipirkai ir kad tokius dalykus valgai, bet labiausiai – dėl tos lipnios riebalinės betvarkės virtuvėj, 

Mokykloj irgi tokius išvirtus aliejuj pardavinėdavo ryšulėliais, sudėtus į plastikinius maišelius. Bet jų skonis dažnai buvo česnakinis, nes čirškėdavo drauge su kepta duona, kuria irgi prekiaudavo valgykloje.  

Traškučių sąmoningai buvau nepirkusi jau kuris laikas, nes kiek tik save pamenu, santykiai su jais mane lydėjo toksiški. Buvo gyvenime laikas, kai pasimatyt ir dukart per savaitę būdavo mažai. O paskui viskas labai negailėstingai ant veido pasimatydavo. Vagšei odai, atrodo, ar tai meth, ar bulvių traškučiai, skirtumo nėr. 

Kaip galėtų sakyti kokia new wave liaudies patarlė: „Gali bandyt laikytis protarpinio badavimo, sveikai mintis, kasdien pasportuot ir plenkus daryt, bet nenustebk, kai vieną dieną puode kaitinsi aliejų čipsams kaip vaikystėj“.

Labai smagu kartą per dešimtmetį senų gerų plastmasių pasičirškinus, sekmadienio vakarą stebėt, kaip ponas britas youtuberis keliauja po Ukrainos kaimus.

Jei kam aktualu, šelmiški praeities palydovai vis dar parduodami Maximoje, viename skyriuje su popkornais.

Pasiilgsiu šūdniekių iš Kinijos

Šiandien pavasarinės saulės šviesoj skutau bulves piemenėlių pyragui ir kažkaip sunkokai man sekėsi. Skutau ir stebėjausi, nes aš ir ryškiai mėlynas bulvių skustukas iš Aliexpress esame nenugalima svajonių komanda! 

Bulvių skutimas man nėra kasdienybės primesta prievolė, veikiau – Dievų darbas, hobis, meditacija ar svajinga pramoga. Matyt, atliekant šį veiksmą, prabunda mano lietuviška dvasia. Gremždama auksinę liaudies daržovę nurimstu, pagalvoju apie gyvenimą, susidėlioju mintis. O šiukšliadėžėn krentančios lupenos, kaip bangos, nusineša kasdienybės rūpesčius. 

Su ryškiuoju skustuku įprastai darbuojamės taip sklandžiai, kad laisvai galėtume tatiuiruotis perfrazuotą mintį iš kažkokio holivudinio filmo apie baikerius: TEGUL SVYLA LUPENOS, O NE SIELA. 

Visuomet žinojau, kad šiam džiaugsmui skustukas daro didelę įtaką, nes turiu su kuo jį palyginti. Su siaubu prisimenu, kai vaiksytėje mama prašydavo padėti nuskusti bulves su peiliu. Su juo viskas vykdavo kitaip: rankos išsimurzina, skutasi kažkaip per storai, o ir mama vis apie tai primena sakydama, kad „jau visai bulvės nebeliko“. Ir šiaip, gali ir pirštą netyčia nusipjaut įtampoj stebėdamas, kiek tos bulvės palikai. 

Taigi, grįžtant į šiandieną – netrukus suvokiau, kad mylimas skustukas neatlaikė karantino apkrovų ir sulūžo.

Susimąsčiau, kiek smagių akimirkų kartu nugyvenome: kiek kugelių paruošėme, kiek bulvių košių… orkaitėje keptų bulvių, batatų, burokų. O ką jau kalbėt apie visas morkas, kurias taip pat komandiškai apnuoginome.

Šią mintį paraleliai lydėjo kita – reikia iš Aliexpress užsisakyt naują. Ir tada ramybė, kad labai palankiai čia viskas susidėliojo – žinosiu, ką reikia būtinai nusipirkt iki liepos pirmos. 

Nuo tos dienos smulkmenos iš Kinijos bus apmokestinamos PVM (21 proc.). Gyvenimą apleis tas šelmiškas jausmas, kai gauni siuntinį ir spėlioji, kas jo viduje, nes jau neatsimeni, ką užsisakei. Pigiai pirkdamas visokias nesąmones iš Kinijos, patiri su nuostaba persipynusį džiaugsmą, kuris aplanko kaskart pašto dėžutėje aptikus plastikinį kvadračiuką. 

Įprotį pirkt kiniškus bulvių skustukus iš interneto turiu jau labai seniai. Tokį ir savo artimiesiems esu įtaisiusi, kad peilis neapkartintų viešnagės džiaugsmo. Žinau, kad jų galima įsigyti Lietuvoje ir net Maximoje, bet kažkaip nekyla ranka keisti įpročio. Kažkoks keistas skūpumas. 

Sulūžusį skustuką kasmet atnaujinu lygiai tokiu pačiu, koks buvo prieš tai, bet su juo bendrauju taip, lyg niekas nebūtų pasikeitę. Panašiai, kaip auksinei žuvelei numirus, tėvai ją pakeičia nauja ir kol nežinai, tai ir būna ta pati žuvelė.

Tada supratau, kad liepos pirmoji yra vienintelė data, kuri šiandieniniame gyvenimo kontekste yra visiškai aiški, konkreti ir kažką reiškianti. Dabar viskas taip, o nuo tos dienos – kitaip. 

Užsisakiau du skustukus, bet galvoju dar kelis paimt, kad paskui nereiktų gailėtis.

P. S. Meninėje kompozicijoje pozuoja mylimi namų pagalbininkai – pasakojame minimas skustukas ir katytė Dulkė.

Kurjerio skonio mergina

Paskutiniu metu vis atsitinka koks tai reikalas su DPD: tai paimti siuntinį, tai paduoti, tai garsioji orkaitė

atkeliauja, tai dar kas. Šiais keistais laikais net drabužių grąžinimas vyksta per kurjerio rankas. Jie vis zuja

ir zuja kieme, nes Jonas vis perka žiemines striukes, bet neradęs tos vienintelės, turi priduot atgal,o aš vis būnu namie ir tarpininkauju, tad kurjerius matau dažniau nei savo artimus giminaičius. 

Mūsų rajoną aptarnauja du kurjeriai. Kartais būna vienas, kartais kitas, bet didelio skirtumo nėra, nes jie ir atrodo panašiai, ir elgiasi, praktiškai, identiškai.

Jau ir užsimerkusi matau tą puikiai pažįstamą reginį: baltai raudonas autobusiukas jau čia, prisiparkuoja skersai vidury kiemo. Linksmasis kurjeris šoka iš jo, šypsena net pro kaukę šviečia, bairiukų kišenės pilnos, kelia akis viršų, ranka man moja į trečia aukštą, spaudžia durų skambutį apačioje. O susitikus nepamiršta kaskart primint, kad „aš tave mačiau pro langą“. 

Žinokit, niekur gyvenime nesu sulaukusi tiek vyriško dėmesio (na nebent, kai būdama šešiolikos atostogavau Egipte), kiek šiame nuolatiniame karantininiame bendravime su kurjeriais. Nenoriu nieko sakyti, bet imu įtarti, kad esu DPD kurjerių skonio mergina.

Tos draugių istorijos, kai baristos jas vaišina kava ar svajonių jaunikiai kalbina baruose, man visuomet buvo mistinės. Net ir savo gražuolį vaikiną pati netyčia užkalbinau Devilstone festivalyje. Išimtimi laikyčiau tik visokius keistuolius ir pensinio amžiaus žmones. Jie labai trokšta su manim pabendrauti, kur benueičiau. 

Bet va DPD kurjeriai visada skirs dėmesio. O su siuntiniu atsineš ne tik tą aparačiuką virtualiam parašui, bet ir galybę juokelių, prakalbų ir tokių kabliukiškų frazių. Kartais mąstau, ar jie jas sugalvoja vairuodami autobusiuką, ar vietoje freestailina, ar kaip čia būna? Gal jiems tiesiog labai patinka namų stiliukas: džemperis, kuodukas, miltai ant tamprių, šiukšlių maišas rankoje ir pan.?

Praėjusį kartą paduodama striukę išgirdau, kad mane lyg karanarėlę narvelyje palikę namuose už paštininkę. Vienas iš kurjerių kaip koks saldžialiežuvis uniformuotas ungurys vis prašosi į svečius kavutės. Kai lauke šalta, aš iš mandagumo ir pasimetimo sakau, jei tikrai norit, galiu išsinešimui padaryt, bet sako tokios darbe išgers.

Dar kitąkart guodėsi, kad artėja keturiasdešimtas gimtadienis, tai jau senas ir sveikata nebe ta, ar kažką panašaus. Aš, kaip žinodama pasakiau, kad dar gi visai nesenas, pats jėgų žydėjimas, o tai išgirdęs taip nudžiugo, kad net tušinuką leido pasilikt. O su jais sakė visada bėdos, nes žmonėms pasiskolina kokiam tai lapui užildyt ir pamiršta grąžint, ir taip visus pragano.

Įsimintiniausias simpatijų šou nutiko, kai turėjau pasirašyti naują telefono sutartį (taip, ir tai vyksta per kurjerį!) – namie ilgai ieškojau paso, tada greit išbėgau į kiemą ir supratau, kad esu be kaukės. Veidą prisidengiau plaukais, bet jaučiausi tokia nelegalė nusikaltėlė, tai vis atsiprašinėjau. Kurjerį mano atsiprašinėjimai prajuokino ir jis tarė: „taigi nieko, nebent bučiuosimės“.

Jei nebūtų karantinas, tai gal ir kitaip reaguočiau į visą šitą DPD simpatijų situaciją. Bet dabar,

visos socialinės interakcijos tokios retos, kad pasidaro labai juokingos ir įsimintinos, kaip kadrai iš filmo,

tai aš net visai laukiu kurjerių pasirodymų.

FYI: Bet čia tik su DPD. LP kurjeriai visai kitokie: santūrūs, dalykiški, ir reikalui esant, siuntinį įdeda į kibirą, kad esant saviizoliacijoje jį užsitrauktum tiesiog per langą.

Gyvenimas – kaip kombučios grybas

Vakar susitikau su drauge pasivaikščiot po miestą: saulė šviečia, šilta ir linksma. Einam, o aš mintyse jau kelintąkart sakau bye bye termo tamprėms be kurių nebuvau iš namų žengus nė šiukšlių išnešt jau kelis mėnesius. Nors mano striukė dar žieminė, užtad džinsai platūs ir šviesūs, net atrairoti, blauzdas glosto vėjelis. Šalikas namie, be pirštinių, žodžiu, pa-sa-ka.

Tada po darbų prisijungia draugės draugė ir kažkaip netyčia pradedam kalbėt apie kombučią. Pasirodo, ji namie turi tą kombučios grybą, pati daro gėrimą, skaniai gaunasi. Ne tik skaniai, bet ir labai energizuoja. Ir dar žarnynui gerai, kas turi problemų, nes pilna antioksidantų ir probiotikų. 

Aš buvau kažką apie tuos grybus skaičius, žinojau, kad jais žmonės vieni su kitais dalinasi. Sakinys šen, sakinys ten, jau žiū mes lipam pas jas į namus ant Tauro kalno plėšti man sluoksnio kombučios grybo. Jau ta mergina man beveik giminė, juk vieno grybo produkcija netrukus mėgausimės.

Ateinam į virtuvę, ten stovi kokių penkių litrų stiklinis indas, jo viršuje per visą perimetrą – apvalusis storas ponas kombučios grybas. Jis pūpso rudame skystyje, kurio kvapas primena actą. Grybas – jau ne pirmos jaunystės, tad kelių sluoksnių, apačioj rudesni, viršuj dar balti. Toks keistas sutvėrimas, panašiausia į tai, kas gimtų, jei ateivis su medūza susilauktų palikuonio.

Nusiplaunu rankas, atsakingai išimu jį iš indo, perdedu į kitą. Atsargiai ieškau šone įtrūkimo, kad galėčiau vieną sluoksnį atskirti ir pasiimti į namus. Savo naujai atskirtą grybą perlenkiu, įdedu į mažesnį stiklainį ir užpilu tuo actą primenančiu rudu skysčiu. Čia yra pagrindinis dalykas – grybui reikia bent stiklinės skysčio iš senojo indo, kad galėtų darbus tęsti naujuose namuose. 

Paskui einu namo, jau vėlu, su tuo pavasariniu numeriu man šalta, bet galvoju, ką čia tokią dieną pusvalandukas, pareisiu. Maišiuky nešu stiklainį su grybu ir taip džiaugiuosi. Tokia patenkinta, vos ne pasišokinėdama straksiu nuo kalno. Tuo metu galvoj jau sukasi naujas karantino projektas, grybas nusikėlęs mintim į ateitį jau fermentuojasi, ant palangės bręsta kombučia. Aš jau matau, kaip po antrojo fermentacijos etapo vienus buteliukus darau su imbieru ir medum, kitus su šaldytom uogom iš šaldiklio. Visur juos nešuosi, draugus vaišinu, dovanoju, eksperimentuoju, kūrybiškai formuojuos drauge su tuo grybu. 

O tada viskas vyksta kokią sekundę, bet kartu atrodo, kad dešimt minučių, nes viską paeiliui suprantu ir puikiai atsimenu: gaunu žinutę, ar noriu ketvirtadienį per zoomą žiūrėt Free fingos koncertą su online sidriuku. Suprantu, kad labai noriu. 

Puolu rašyt atsakymą, o tada iškart jaučiu kaip viena koja slysta, pakyla aukštai į viršų, ją seka antra, o tada aš jau kaip ir ore,  lėtai leidžiuos žemyn ir ant krentu ant nugaros. 

Guliu ant šlapio šaligatvio ir mano galvoj vienintelė mintis – kaip grybas??? Dar gulėdama apžiūriu aplink save, ieškau juodo maišiuko. Nematau, atsisuku atgal, jis ten. Bet jau visas plokščias ir šlapias. Grybui šakės. 

Bandau atsistot. Labai skauda ranką, tai su kaire kviečiu Boltą ir stengiuos kuo greičiau.  Viliuosi, kad jei nežiūrėsiu į maišiuką, tai dar gal bus taip, kad nuskilo tik pusė stiklainio ir dalis skysčio neišsipylė ir dar viskas gerai baigsis.

Išsipylė. Sudužo. Grybas be skysčio negalės tinkamai funkcionuoti, tad mano karantino projektas žlugo ir teko namie visa tai Jonui pasakot su ašarom, šaldant ranką ledu. 

Esmė, ką pagalvojau, kol ten keistai lėtai kritau, kad niekad nežinai, kas atsitiks. Gi turėjom su grybu ant mano palangės gyvent ilgai ir laimingai, o išsiskyrėm netikėtai kažkur prie MO muziejaus. 

Paskutines kelias dienas save labai ėdžiau dėl vieno tokio kūrybinio reikalo, kurį pradėjau ir iš pirmo nesigavo tobulai. Ir kol voliojaus ant šaligatvio su vargšu grybu iš sudužusio stiklainio supratau, kad reik atsipalaiduot ir pasimėgaut gyvenimo procesais, nes bet kada gali būt kaip grybui. 

Visiems linkiu atsipalaiduot ir pasidžiaugt pavasariu! 💛