Sveiki,
Istorija paprasta: vasarą nusipirkau batus. Visada norėjau tokių batų ir tą dieną darbe nuobodžiavau, tad internetu užsisakyti batus, rodos, buvo neišvengiamas likimas.
Atėjus rudeniui, atėjo metas pradėti juos nešioti. Kokia laiminga buvau prisiminusi apie šiuos batus, kiek daug svajonių ir planų kartu turėjome. Turėjome, kol pasirodė, kad batai yra kieti kaip akmuo, tvirti kaip deimantas ir skaudinantys lyg keturių protinių dantų operacija vienu metu (palyginimui galite paskaityti istoriją apie šį siaubingą patyrimą: Mergina visa savaite jautesi lyg bulve).
Praktinė batų panaudojimo funkciją yra sudėtingiausia šios batų istorijos dalis. Kiek labai šie nauji batai yra gražus, tiek pat labai mano pėdos yra jų kankiniai.
Skausmo batai
Pasidalinsiu tokia dainele/šokiu, kurią išgirdau dar pradinėje mokykloje: "Šiaudų batai - šakaliniai batai. Aš negaliu šokinėt, man kojelę skauda." Keista, tačiau niekas taip puikiai nenusako situacijos, kaip šis lietuvių liaudies tautosakos vienetas.
Ir šiandien, ir vakar naujuosius batus avėjau darbe. Pėdas apsiklijavau pleistrų sluoksniu. Vistiek trina. Šiandien į galvą jau lindo mintys apie naujus batus. Bet nepasiduosiu. Internete prisiskaičiau, kad ne aš viena tokia nelaimėlė. Visiems su šiais batais panašiai einasi. Reikia pranešioti.
Šie nemalonūs išgyvenimai išties verčia susimąstyti. Susimąstyti, jog įdarbinimo rinkoje žiojėja didžiulė spraga - batų pranešiotojo profesijos nebuvimas. Vyrai, ir moterys, įvairūs batų dydžiais: ambicingi ir fiziškai aktyvus, pasiruošę pranešioti, rodos, nepranešiojamus batus. Jų pėdos nuo darbo - kietos ir bebaimės.
Linkiu ateičiai greičiau ateiti ir šiai profesijai tapti paslauga. Sau linkiu lengvesnio rytojaus, bandant pranešioti naujuosius batus.
Ačiū.
