Sveiki, URTĖS VIRTUVĖS skaitytojai, draugai ir artimieji,
Prakalba
Šios istorijos pavadinimą tikriausiai įkvėpė faktas, kad rudenį į Lietuvą atvažiuos Popiežius, o man kaip savivaldybės klerkei teko šiek tiek prisidėti prie susitikimo su Papa Frančesko komunikacijos.
Tačiau dar labiau už tai, šią istoriją įkvėpė faktas, kad mano pėdos - karo zona. Jos ne tik horizontaliai, bet po šio po šio vakaro pasivaikščiojimo iki parduotuvės (bananų), ir vertikaliai nutrintos.
Hintas vaizduotės neturintiems skaitytojams: vertikalios + horiztontalios žaizdos = pėdų kryžius.
Kad viskas neskambėtų taip jau dievamyliškai, prie istorijos atsiradimo prisidėjo ir detalus draugės pasakojimas apie pėdų fetišą.
Dalia dalužė
Jau keletą metų stebiu savo pėdų nepakantumą batams. Jos lyg kokios nudistų kulto atstovės, tiesiog nekenčia būti apautos. Vos kartą užsidėtos kojinės pradingsta amžiams, o apie batus net kalbėti baisu.
Tiek žiemą, tiek vasarą, man pėdos lyg nykštukinės mumijos susuktos į pleistrus priešinasi apavui. Ar Kaune, ar Londone ar per atostogas, pėdoms nė motais. Joms nesvarbu ar tai sportbačiai, ar viena virvelė, kurią vos basutėmis pavadinsi. Pūslė pūslę veja...
Labai apmaudu, jog pėdas batai šitaip žeidžia, nes aš batus labai mėgstu ir pirkti, ir nešioti. Kaskart užsisakiusi naują porą naiviai tikiuosi, kad galbūt tai bus toji, kuri nebetrins. Nutrynus tikiuosi, kad vienus batus pakeitus kitais palengvės, tačiau tai irgi netiesa - pasikeitus batus tiesiog atsiranda nauja nutrinta vieta.
Taip ir nešame tą pėdų kryžių per gyvenimą. Nė prabangūs pleistrai nei ilgametė patirtis pėdų jautrumo nepadeda sumažinti.
Bijočiau nuvykti į kosmosą, o ir teises galbūt pavyks išsilaikyti prieš mašinoms tampant autopilotėmis, bet ko labai laukiu iš ateities, tai pėdų be kryžiaus.
Ačiū.
Nuotraukoje užfiksuota akimirka kai geraširdžiai draugai po šokių keitėsi batais, siekdami pažaboti pėdų kryžių.
