2016 m. sausio 6 d., trečiadienis

Normalūs bateliai

Labas URTĖS VIRTUVĖS skaitytojai,

Reikaliukai Šiandien susiprotėjau, kad labai jau ilgai čia nieko nerašiau - visus penkis mėnesius.

Iškart poto pagalvojau, kad nei per daug, nei per mažai, nenuveikiau per tuos penkis mėnesius: pabaigiau universitetą, susiradau puikų vaikiną, dirbau nekilnojamo turto agente melagių apgavikų rytų europiečių kontoroje, nepakankamai atlygintinai daviau kraujo, įsigijau elektrinį dantų šepetėlį (visiems rekomenduoju!!!) ir ieškojau darbo - būtinai perskaitytkite pabrauktą žodžių junginį, nes jis - raktas į šį blogo postą!

Emigrantinis pinigų šaltinis numeris vienas: kraujo donorystė. Tiesą sakant, jau labai ilgą laiką norėjau duoti kraujo. Neatlygintinai. Bet vis kažaip neprisiruošdavau.
Tačiau kartą mano draugas Lukas man papasakojo, kaip jis Londone davė kraujo ir už tai gavo visai nemažai angliškų pinigų - karalienės veidu apipaišytų svarų. Tuomet labai norėjau naujps džinsofkės, tad pasiklausiusi Luko pasakojimo užsiregistravau tokioje internetinėje svetainėje ir laikiau, kada gi būsiu pakviesta duoti kraujo.
 "Naktį ligoninėje pamiegoti, filmą pažiūrėti ir dar gerą darbą už piniginį atlygį padaryti, man bus tikras malonumas" - mąsčiau aš, Luko kraujo donoriškų pasakų prisiklausiusi.

Po keleto savaičių buvau pakviesta. Aš labai bijau ligoninių ir man ne visai patinka kraujas, bet šis atlygintino kraujo donoro amplua, rodės, esąs visai įdomus nuotykis.
Deja, po visos dienos praleistos ligoninės palatoje su žvaira musulmone moterimi pašonėje, ryte paaiškėjo, kad mano kraujas kažkodėl (nagi kodėl kodėl..) netinka.

Ta proga gavau vos pusė žadėtos pinigų sumos. Liūdėjau, nes ligoninė, kurioje turėjau praleisti naktį buvo visai kitame Londono gale, net sakyčiau užkampyje. Metro riedėjau, rodos, ir už jūrų, ir už marių (tai tik metafora, vandens kelyje telkinių kelyje į ligoninę nebuvo).

Tačiau iš kitos pusės - čia ligoninėje  duoda labai skanaus maisto. Netgi aštraus. (Nėra nė ką lyginti su lietuviška virta vištos kulšele ir tuo mažu sviesto bei batono gabalėliu, kurį kažkodėl atneša prie bet kokio maisto..)  Pakartočiau vietinės ir ligoninės vakarienę, ir pusrytėlius, tik ne tą žvairą kaimynę.

Tęskime apie reikaliukus 

Taigi, liepos pabaigoje, dar prieš atsiimant savo užsienio universiteto diplomą, jau buvau įsimylėjusi. Viskas kvepėjo rimtais reikaliukais: dideliu džiaugsmu ir dovanotu šuniuku (šuns dar nepadovanojo , bet kovoju), o ateityje, gal žiedu su deimantu (gal juokauju, o gal ir ne - pati nesuprantu).

Todėl nutariau, kad diplomą atsiėmusi, suteiksiu tiek savo vaikinui, tiek tam velnio didmiesčiui, dar vieną šansą, jei Londonas, savo ruožtu - duos man darbą. Galvojau: "Ką čia - poryt VICE duos man kokį mielai širdžiai darbelį - kursiu dokumentikas, kalbinsiu šaunius žmones, mikrofoną rankoj nešiosiu, o namuose vakarais - meilės sultis per šiaudelį gersiu."

Taip pat :
- " Tikiuosi "TV Pagalbos" komanda manęs dar šiek tiek palauks."

Deja, šis įsidarbinimo svajonių darbe laikrodis, rodos, tiesiog tingi tiksėti. Padirbėjus keletuose smagių projektų, pilnu etatu visvien niekur nepavyko įsidarbinti. O tas frylancinimas - didis vargas.

Normalūs bateliai

Tad kaip ir daugeliui didžių žmonių prieš jų karjeros epopėjų - teko susirasti tą nelemtą darbą, kol ieškoma "to lemto".

Prieš pora mėnėsių, interviu primelavusi, kad tenai dirbsiu tris metus, nes taupysiu pinigus magistro studijoms, gavau darbą prabangioje sumuštinių kavinėje.

"Gal ir prabangūs - bet vistiek sumuštekai" dabar galėčiau pasakyti.
Dirbdama toje sumuštinių kavinėje kasdien jaučiuosi kaip filme. Jau vien todėl, kad darbą pradedu septintą ryto. Tai reiškiasi, kad keliuosi šeštą valandą.
Esu įsitikinusi, jog tai tik filmo suskurta iliuzija, nes šešta valanda ryto - dar naktis ir tikri žmonės naktį miegą, o ne keliasi.

Žmonės su kuriais dirbu - labai mieli. Tačiau daugelis - vyresni už mane ir jau turintys vaikų. Gerai, kad myliu vaikus, nes galiu juos pagirti, kai man rodo vaikų nuotraukas.

Ryte atėjus į darbą reikia daryti prabangius susmuštinius. Virtuvėje visada groja koks nors Armino van Bureno setas ar kažkas labai panašaus. Pjaustant vištą, tepant majonezą ant prabagių bandelių bei dėliojant špinato lapelius - tokia muzika verčia labai keistai jaustis.
Čia reikia pabandyti, kad suprasti.

Vakar darbe su bedradarbiais kalbėjome apie tai, kad vieni žmonės verkia iš džiaugsmo, kiti - ne, o dar kiti - netiki,kad taip išvis gali būti.
Taigi viena bendradarbė sakė, kad ji buvo iš tų, kur netikėjo, kad taip gali būti. Tačiau pamačiusi savo kūdikio nuotrauką iš utragarsinio tyrimo, negalėjo sutvardyti džiaugsmo ir ašarų. Kita teigė, jog Vengrijoje viename festivalyje Deivid Getai užgrojus dainą Memories, ji taip pat negalėjo sutvardyti džiaugsmo ašarų.

 Taigi, ryte ruošiame tuos sumuštinius, o popiet - jų pietums nusipirkti ateiną prabangūs klientai - centre dirbantys bankų darbuotojai. Jie visi atrodo beveik taip pat (kartais skiriasi tik odos spalva), ir regis, labai jau mėgsta sumuštinius. tad negaili už juos mokėti kvailas sumas, pvz: aštuonis svarus už sumšteką su salamiu.
Na, o minėtiesiems išėjus - kur buvęs kur nebuvęs, ateina metas viską viską viską valyti. T. y. spinteles, šaldytuvus, lentynas, grindis, sienas, šiukšledėžės, pjaustymo lenteles, vitrinas, duris, gėlių vazonus ir t.t.

Niekada gyvenime nebuvau šitiek daug valiusi. Per savaitę praleidžiu apie dvyliką valandų valydama. Tas valymo procesas net praėjus dviems mėnėsiams, mane visdar stebina. Ir ta transo muzika virtuvėje. Tap pat niekad nebuvau mačiusi į duoną įkeptų šoninės gabalėlių. Bet dabar jau esu ir daug valiusi, ir mačiusi tą bandelinį stebuklą ir dariusi penkiolika sumuštinių per trisdešimt minučių grojant tranzui.

Šiaip viskas dar lyg ir nebūtų pasaulio pabaoga, bet darbe turiu dėvėti normalius batelius. Kasdien jaučiuosi, kaip tame Normalių batelių vakarėlyje, iš kurio fotkes užvakar žiūrėjau Feisbuke. Bet blogąją prasme.



Blogiausia yra tai, jog turiu avėti ir šiuos batelius, marškinius, kaklaraištį ir kepurę. Kepurės net nesu nufotografavusi, kad tik kas nepamatytų. 

Kalbant apie marškinius, jie kasdien turi būti išskalbti bei išlyginti. Pasirodo, kiekvienas save gerbiantis sumuštinių artistas turi atrodyti solidžiai. Pradžioje bandžiau apsimesti, kad "nu gi tikrai lyginau", bet kavinės valdžia - klastą iškart supranto.



Prašymas:

Plyz, skaitytojai, palinkėkite man, kad kuo greičiau į darbą galėčiau avėti normalius batelius, kurie nebūtų metafora. Arba, kad kuo greičiau gaučiau atsakymus iš tų žmonių, kuriems pirmadienį išsiunčiau savo CV.
Dar norėčiau šuniuko ir atotogų Islandijoje.


Ačiū!
P. S. Linkiu visiems įsimylėti ir darbovietėje avėti širdžiai mielą avalynę.

BUČIUKAI