Sveikučiai URTĖS VIRTUVĖS fanai,
Lrytas.lt ikvėpta antraštė: Trečio kurso studentė savaitgalį leido prabangiame vestuvių pokylyje Didžiojoje Britanijoje
Mano mėgstamiausia pavasario istorija: Savaitgalį dalyvavau vestuvėse. Ir ne šiaip sau kokiame šampaniuko paskanavime prie rotušės, anaiptol - tikrame iškilimingame vestuvių pokylyje.
Nors nepažinojau nei nuotakos, nei jaunikio, nei pabrolio, nei pamergės, nei svočios, anei anytos, kaip labai man toji šventė patiko - nėra žodžių apsakyt!
(Visvien pabandysiu apsakyt) patiko šitaip labai, kad nuo šiol svajoju apie vestuvių dalyvės profesiją. Žurnalistiką galiu pasilikti senatvei, kai šis nenusakomas vidinis noras dalyvauti vestuvėse bent kiek išblės.
Kaip aš petekau į minėtasias vestuves?
a) - turėjau pažinčių: pernai pavasarį porą kartų buvau nuėjusi į pasimatymą su tokiu vaikinu. Buvo jis ir visai išvaizdus, ir protingas, ir geros širdies, bet kažkoks labai jau neįdomus. Tai trečią kartą ir nebėjau. Greitai poto ir į Lietuvą grįžau, festivaliuose šokau, ryto laidoje kalbėjau, vėl į Londoną parskridau, į universitetą ėjau, jo nė mintyse neminėjau.
b) - likimo ranka manė palietė per Feisbuką (papoukino). Kaip jau sakiau, buvau pamiršusi, kad tą vaikiną ši žemėlė nešioja, tačiau prieš mėnėsį Feisbukas man parodė, kad jis švenčia gimtadienį, tai aš jam sveikinimą parašiau. Jis, matyt, sveikinimu buvo labai patenkintas, nes ne tik, kad padėkojo, bet ir po poros dienų ir į vestuves su juo važiuoti pakvietė.
Nors tą pačią sekundę gavusi kvietimą kartu vykti į vestuves, jau kurpiau planus iš kur vestuvėms suknelę gauti ir kokius batelius avėti, vaidinau užsiėmusią ir nepasiekiamą. Sakiau, kad man reikės poros dienų pagalvoti ir domėjausi, ar nė kiek ne keista, kad po metų tylos žadame drauge į vestuves vykti.
Per tas porą dienų jau ir suknelę, ir batelius turėjau, tai kvietimą ramia galva priimiau.
Mislingas kvietimas į vestuves baugino trečio kurso studentės mamą: kai mamai pasakiau, kad varysiu į vestuves, mama pradėjo nerimauti, kad man į tas vestuves išvykus su pora kartų matytų vaikinų nenutiktų kokia nelaimė.
Todėl liepė dar kartą su juo susitikti, prieš vestuves pabendrauti ir detaliai aptarti - dėl viso pikto. Aš abejojau, kad susitikimas prieš vestuvių išvyką padėtų išsiaiškinti, ar žmogus tave planuoja nužudyti. Nieks to neklausia, o jei ir paklausti, manau, nieks tiesos nesako. Taigi laiko nešvaistėme ir susitikome tik tą vakarą, kai turėjome į vestuves išvažiuoti.
Tą penktadienio vakarą, poros valandų kelionėje į dieviško grožio vestuvių miestelį, viską ir aptarėme.
Emocijos vestuvių šventėje ėmė viršų: nieks dabar jau tiksliai negalėtų pasakyti ar tai šampanas, ar tai vynas, ar tai Urtės jautri siela, tačiau vestuvių šeštadienį Urtė tryško emocijomis. Verkė net pora kartų.
Pirmasis žingsnis Urtės - vestuvių dalyvės karjeroje žengtas
Pirmas: Nepažinodama nei žaviosios kinietės nuotakos, nei jos ne tokios jau itin žavaus anglo jaunikio Urtė apsiašarojo dar bažnyčioje, jiems sakant lemtingąjį "taip". Visa laimė, širdį apėmęs grauduliukas greit atslūgo bažnytinėjė ceremonijoje bedainuojant vestuvines dainas (visi svečiai bažnyčioje gavo dainų knygutes ir ceremonijos metu turėjo dainuoti, labai smagu!!!)
Antras: Antroji, susijaudinimo iš grožio ir meilės, ašarėlė, Urtės skruostu nuriedėjo jaunąjąm sakant tostą. Vakarienės metu Urtė, matyt, buvo jau gerokai vyno prisiragavusi, todėl šiam pasakojant, kaip jo mylimoji tą kartą užsukusi į svečius per Kalėdas, pakeitė visą jo gyvenimą, negalėjo susitvardyti ir verkė pasikūkčiodama.
Puokštės gaudymas: lemiamu puokštės metimo momentu, Urtė sugebėjo ne tik "selfiukę" pasidaryti, bet ir staigiai grįžti į gaudytojos poziciją. (Tokia jau ta Urtė - talentinga vestuvių dalyvė.) Didžiam nusivylimui - puokštė atiteko kažkokiai turkei, kuri jos nė nenorėjo sugauti, tad puokštė atsitrenkusi į nesusipratėlės rankas, nukrito ant žolės. Kaip ten bebūtų, dėl šios nesėkmės Urtė pernelyg nesigraužė. Buvo rami. Gaudyti tą nuostabią puokštę ji stengėsi kaip tik įmanydama, tad, kad jos nepagavo, vadinasi, taip jau lemta buvo.
Tačiau apart šių poros silpnumo akimirkų, dvylika valandų nuostabaus grožio pilyje, pajūryje, trukusi šventė buvo lydima tik teigiamų emocijų. Urtė labai daug juokėsi, bendravo su šventės svečiais iš Kinijos, žaidė au azijiečiais kūdykiais, valgė skanų maistą ir labai intensyviai šoko. Romaus angliško būdo šventės svečiai, rodos, gulėjo atsigulę, palyginus su Urtės entuziazmu, išreikštu šokių aikštelėje.
Buvo sodžiuje puota: Gal ir gerai, kad Urtė vestuvėse nieko nepažinojo, nes galėjo ten darytu viską, ką tik bepanorėjusi. Taip ir darė - pasiklydo labirinte, demonstravo savo turkų ir vokiečių kalbos žinias, lietė fontanuose gyvenančius karpius, kalbėjo su kiniete nuotakos mama, džiaugėsi bent kartą gyvenime šioje šalyje teisingai užrašytu savo dailiu vardu!
Gal kažkaip prasimušiu: Mano vestuvių porininkas buvo labai laimingas, kad mane pasiimė. Sakė rugpjūtį vėl yra pakviestas į vestuves Latvijoje, tai man reikia ieškoti patogesniu batelių...
Nes su bateliais nuotraukoje - būtų patogu nebent karste gulėti
Pabaigai: pavasaris - nuostabiausias metų laikas. Tad raginu visus draugus, gimines ir pažįstamus nedvejoti: tuoktis, mylėti ir kviesti mane į savo šventes.
Dar linkiu, kad visas pavasaris toks gražus ir šventiškas būtų, kokios buvo šios Jingwen ir Andrew vestuvės!
Ačiū.
P.S. Ar vestuvėse buvo kiniečių maisto? Ne. Aš ir pati to labai tikėjausi.
