Nemigos kamuojama blogo herojė, privertė savo kūną užmigti tik ketvirtą ryte, todėl atsikėlė jau įsidienojus šeštadieniui, savijauta kaip po gero Drato ir pagauta streso dėl netrukus užsidarysiančio pašto, lakstė po namus ieškodama drabužių ir asmens dokumento.
Po ilgo laukimo, Urtė gavo pašto kvietimą atsiimti savo prizo iš rašinio konkurso. Savimi intensyviai besididžiuodama, iškulniavo iki vietinio gyvenvietės pašto, įsikūrusio Kalantos gatvėje. Paštas nebuvo taip arti, kaip atrodė prizininkei. Net gi labai nearti. Ištverme ir sportiškumu nesigiriančią Urtę išsekino prizo odisėja, žudė saulė ir pikta pašto darbuotoja. Kaip jau ten bebūtų, išvydusi jai skirtą milžinišką minkštą voką, tapo pati laimingiausia ir antrą kart įsikvėpė įveikti alinančią atkarpą : Paštas-namai.
Grįžusi palindo po dušu, atsigavo ir puolė pakuoti iškovotos dovanos, visai kaip per Kalėdas. Visus rašinių konkursus sieja pora dalykų: rašiniai ir absurdiški prizai. Rašinių konkursų organizatoriai prizais laiko ir tušinukus, ir popieriaus lapus (patirtis byloja..) ir geltonas kepures. Vėlgi, taisyklės nebuvo sulaužytos. Kalėdos Urtės Virtuvėje pasibaigė. Atėjo metas rasti dienos veiklą ir išmušti iš galvos mintis apie miegą.
Tėvų įkalbėta, blogo herojė susikrovė kompiuterį ir kitus nepakeliamus daiktus į savo didįjį daktaro lagaminą, mistiniu būdu jį užsegė ir su bobutėmis išjudėjo keturiasdešimtšeštu autobusu, Žiegždrių kryptimi.
Tėvų abejingumo auka, turėjo daktaro lagaminą nusitempti pusantro kilometro iki pat sodo, kur patekus, iškart įsivėlė į buitinį konfliktą su broliu, susigadino nuotaiką ir užlipusi į viršų, apsikabinusi iPodą užmigo.
Aivaro skambučių atakuojama Urtė stengėsi ramiai miegoti, išjungus telefoną tai šauniai sekėsi, sapnavosi paplūdimiai bei palmės ir pamažu garavo bloga energija.
Po poros valandų pabudusi panelė Povilaitytė jautėsi lyg naujai gimusi, išalkusi ir puikiai nusiteikusi. Susitaikiusi su priešu broliu, surūkė taikos pypkę(tik posakis) ir išėjo į Šlienavos parduotuvę, traškučių, pieno, ledų ir bulvių pirkti. Iškentėję saulę, šunų, vaikų dviratininkų ir vietinių girtuoklių atakas, pasiekė sodą, kepė bulves ir žiūrėjo futbolą.
Kaip visuomet tobulai puikiai, senojose sodo orkaitėje iškepusios, aukso spalvą įgavusios bulvės paskelbė šeimoje taiką, pripildė namą ir skrandį skanių kvapų ir vitamino C.
Matyt,kad Bulvė yra atsakymas į visus gyvenimo klausimus.P.S.Gardėsio kepyklos credo: Gyvenk, kad valgytum.(Dirbk,kad numestum..)
Nuotraukoje Urtė reklamuojanti gėlėtus Kroksus,sodo balkoną ir duris.
Antrą kartą per vieną savaitgalį Urtė išsimiegojo tragiškai, antrą rytą per vieną savaitgalį vėl jautėsi kaip po Drato, visą naktį kovojo su uodais ir varlių kurkimo simfonija.
Nakties siaubą atpirko dienos miegelis balkone ir saulės vonios kieme. Šulijai pasistengus, vakarop netgi atšalo, trupučiuką apsiniaukė ir temperatūra pagaliau tapo tinkamo karščio.
Urtė visdar gulėjo balkono guolyje, stebėjo prūdelio žvejus, lakstančius šunelius, žmones, varstančius vartus,linguojančią pušį, kaimynų namą, klausė paukštelių čiulbėjimo bei vinių kalimo garsų ir mąstė, kad sodas išties puikus dalykas, kai nereikia pjauti žolės ir būti jame daugiau nei dvi paras. Ačiū.
