2010 m. gegužės 31 d., pirmadienis

Urtės Pirmadienio Naktipiečiai.

Urtė negali miegoti: guli lovoj ir nemiega.
Ne, ne nuo kompiuterio skleidžiamos radiacijos ar šiukšlių mašinos baubiančios už balkono durų.
Urtės galva kaip skruzdėlynas sukasi, net burzgia.
Mūsų herojė mąsto apie lietuvių egzą, kokia ji durna ir kaip sugebėjo parašyti ne straipsnį, o rašinį.Nesėkmė stipriausioj daly.Bravo bis, Urte.
Mąsto, kad pribrendio reikalas rimtam pokalbiui, bet žino ir kad nesugebės tokio užvesti.Žino,kad be pokalbio, nebus jai ramybės, žino,kad ir kiek daug galėtų padaryti, jei tik panorėtų - tiesiog bijo norėti.

Kalendorinė apžvalga: Rytoj antradienis, poryt trečiadienis, o trečiadienį - kalbėjimas. Jei tai pat 'triunfuos' ir kalbėjime, nuvils netik tėvus, nuvils ir save ir įsitikins, kad kol kas, jos didžiausias talentas - susimauti.
Pusė dvylikos, už pusvalandžio rytojus. Kažin jau ar toks šviesus, koks dainose apdainuotas.. Pirmadienio Naktipiečiai niūrūs šiąnakt,ko tais..
Rytoj ryte Urtė susitiks su Agne, pirks mokytojoms gėlės, jas dovanos,dovanos ir auklėtojai, bet tik tam, kad leistų jos kabinete padėti dėžutę Užkvąsink Egzo Nesėkmę, Klasioke evento lėšoms, eis į matematikos konsultaciją, išklausys pastabų apie septintos klasės spragas, aukštinę haš, kalbėjimo aikštę, lauks dar vienos konsultacijos privačiai, pusantros valandos kankinsis tarp praeitų metų egzų ir skaičių derinių, keliaus į dramą, paskutinį šių metų užsiėmimą. Po keturiu reinkarnacijų vėl pamatys Gildą ir kitus dramos herojus, vėlai vakare parsiras namo, pavargus ir pikta tiesins plaukus, skaitys viską, ką ras googlėj, neras nieko, nervinsis, kodėl ankščiau negalėjo susimt savęs į nagą(geras posakis) ir pasiruošt kalbėjimui. Eis po dušu. Iš duš0 - į lovą.
Palinkėkit jai sėkmės. Vieną dieną ji šitą blogą ištrins, nuobodžiausių blogų lenktynėse,šitas laimėtų pirmą vietą. Ačiū. Tikiuosi jau labanakt.

Virtuvė Skelbia Pirmadienį.

Virtuvė Skelbia Pirmadienį : nervų, koncervų(paminėtas vien tik rimo tikslais), nesugaunamo laiko ir nesusipratimų dieną.
Rytas, išaušęs lygiai devintą, prasidėjo filmu Visada Kaip Pirmą Kartą ir karštais sumuštiniais lovoje, bet duetas pernelyg nesužavėjo. Tada, kaip ir kiekvieną mielą Urtės Povilaitytės kasdieninio gyvenimo dieną, paskambino dar viena lovos-nieko neveikimo-kimarkimar auka Goda Norkutė ir pasakojo, kaip jai sunku pajudėti iš lovos ir kaulijo pašnekovės pasakyti kažką, padėsiantį pajudėti. Urtė, naktį prastai miegojo, nerimavo, todėl buvo nenusiteikusi pokštams ir piktu tonu ragino draugę lipti iš lovos, be jokių vadinamųjų lialia.
Pavyko. Atėjo pietų metas ir Urtė su broliu Joriu, vieniši ir pamiršti vieni namuose, kapstė šaldyvą,ieškodami maisto pietums. Paieškas vainikavo pica, netgi sakyčiau skani. Jaunoji karta pavalgė, išsitraukė iš šaldymo kameros Kokakolą(rudą ledinį konkolą), karštame vandenyje ją atšildė ir kimarino toliau.
Laikas bėgo kaip Afrikietis sportininkas Olimpinėse važybose, minutės kapsėjo kaip vanduo iš sugedusio čiaupo, atėjo laikas dramai. Ketvirtą valandą Urtė susirado džinsus, nusivalė lakinius botus, pažiūrėjo orų prognozę - kaip visada rodančią melą ir išvažiavo į miestą.
Lietuva - švogerių kraštas, paėjusi penkis žingsnius nuo stotelės, Urtė sutiko Paolo sėdinčias Kamilę su Indre, prie jų prisimazino ir ten laukė Godos su Simba. Dramos nebuvo - kai lankai pas Tomą, daug kas gyvenime tavęs nebešokiruoja..Pirma atlėkė Simba, tada ir Goda. Kas pavalgė, kas išgėrė kakavos, o kas ir į tualetą užsuko. Merginos Išėjo iš kavinės, nuėjo iki fontano ir stovėjo,stovėjo,stovėjo, apsimesdamos, kad mąsto ką veikti toliau.
Tuomet, Urtės telefone apsireiškė Timis Timiauskas Aušrys, atbėgo iki fontano su seksualia nauja juoda maikute(O taip - išskalba su Pervol..),iš šimto gautų skrajučių Urtei išnkstė laivelį, Urtė prašė kepurės, bet kepurė neišėjo,tai laivelis buvo apverstas,vistiek kepurė gavosi. Ledai pajudėjo, jaunimas nusprendė eiti pačilinti į salą, pakeliui Maximoje užsipirkę kas Kubuš, kas Martinio, o kas ir dar kažko. Bet,nieko gyvu ne DEGĖS(red.past - degtinė).
Salą gaubė juodi debesys, rodos slinko lietus, bet, matyt, draugai buvo gimę po laiminga žvaigžde, nes tąkart lietaus taip ir nesulaukė. Sėdėjo visi laimingi saloje, kas fotografavo, kas fotografavosi, kas juokavo, o kas ir rimtus vaidino.
Vis dėlto vakaras nebuvo karštas, tokio net nepriminė, namų išsiilgę išsiskirtė į dvi grupes : Kamilė - Indrė,Aušrys-Goda-Symba-Urtė ir ėjo savais keliais. Kur jau daugiau nuves kelias Kaune, jei ne į Akropolį. Ketvertukas žengė kūltūrnamio(Aut.Teisės A.U.)marmuru, džiaugėsi prabangiais tualetais, o Aušriui išėjus namo, net ir drabužių parduotuvėmis.
Dienos išsekintos, tryse likusios Urtė, Simona ir Goda vainikavo vakarą ant stogo, nusipirko čiulpinukų ir išėjo į stoteles, transporto laukti.
Urtė, nors kartą laiku pataikė, ir vos už minutės jau važiavo kartu su kitais pakeleiviais: alkoholikais, studentais ir pensininkais.
Namie Urtę pasitiko brolis, parsisiuntęs naują žaidimą ir tikinantis,kad šiandien Urtė tiesiog privalo jį išbandyti. Būdama bloga sesė, Urtė atsinešė į lovą kompą, tikrino feisbuką(antras gyvenimas..) ir klijavo pinigų dėžę(ilga istorija..).
Vakaro piktumo sindromo apnikta Urtė Povilaitytė gėrė tašėje rastą Spraitą, rašė savo blogą ir ieškojo atsakymų į gyvenimo klausimus.Nuotraukų bus - jei Simba atsiųs(nebus.)AČIŪ

2010 m. gegužės 30 d., sekmadienis

Sekmadienio Virtuvės Išpažintis.

Sekmadienis visada išliks sekmadieniu,kad ir kur pabustum. Net ir patogiausioj visatos lovoj, nubudus sekmadienį diena bus sekmadieniška. Visiškai netokia, kaip visos kitos savaitės dienos, blogąja prasme.
Šiandien Urtė pabudo vienuoliktą ryte, ištinusi, susivėlusi, akių vokai kaip Magdo būlkos, nuo galvos iki kojų pikta ir susirūpinusi.
Visą naktį vartėsi lovoje, miegojo be katino ir sapnavo įviariausio plauko nemalonius praeities žmones.
Močiutės pusryčiai atgaivino sekmadienio sindromo kamuojamą piktą anūkę, o pro langus lendanti saulė privertė išeiti į lauką. Lauke buvo vasara. Visiška vasara. Saulė, žydras dangus ir vabalai. Urtė miegojo ant žolės ir skaitė Remarko Tris Draugus, tada šiek tiek grėbė nupjautą žolę, lakstė po laukus basa ir be kelnių, netgi paravėjo tulpių darželį, išsinešė ligotą katiniuką pasidžiaugti vasara, kamavo katę kaip Aušrį,badydama ir niūrkydama.Katė, būdama netokia jau kantri kaip Aušrys, grįžo namo ir susirangė prie televizoriaus po dekučiu(miesčionė..).
Dienai įpusėjus Urtės tėvai sumąstė važiuoti namo. Dienai įvakarėjus, pavyko išvažiuoti.
Septintą vakare Urte jau trynė namų sofą, prausėsi namų duše, aplankė namų parduotuvę Šilą, nuspirko Kokakolos, nes labai norėjo kažko nesveiko, tikrino naujienas, patikrinusi susinervino, susigadino nuotaiką, parsiuntė Aivaro-Ag(d)nės rekomenduotą filmą Visada Kaip Pirmą Kartą,sumušė brolį-atkovojo kompą ir žiūrėjo filmą.Facebook atrado,kad šiandien laiško rašymo diena ir buvo sugalvojusi rašyti draugui laišką,bet 'Kaunas-šūdas gaunas'- suprato,kad nerašys. Kiek ant šūdo bebarstytum cukraus,ant sekmadienio - saulės ir kokakolos,vistiek geriau nebus. Ačiū.

Šeštadienis Močiutės Virtuvėje.

Šeštadienį ryte mama Urtę išvertė iš lovos, pasiteisinusi, kad močiutė laukia ir reikia paskubėti. Kiti Povilaičių šeimos atstovai visiškai neskubėjo (miegojo kaip miegoję), todėl Urtė piktinosi miego trūkumu ir burbėdama lakstė po namus ieškodama tympų. Tympas rado, kojinių ne, tai kaip dažnai daro, pasivogė brolio ir nuėjo į vonią. Neskubėdama nusimaudė po dušu. Tai Urtei tikra laimė, nes darbo dienomis kiekviena rytinė minutė vonioje suskaičiuota, o laiko limitui išblėsus, šeimos nariai pradeda laužti duris ir kišti šakutes į spyną, norėdami ten patekti.. Urtei išsimaudžius ir likusiems pabudus, prasidėjo šurmulys ir ginčai, to reikšmė tik viena – prasidėjo savaitgalis.
Šis savaitgalis – šeimos savaitgalis. Paminėtasis žodžių junginys nereiškia nieko gero, tik nesibaigiančias kvailas kalbas, apkalbas, kitų šeimų atžalų aukštinimą ir tariamą drausmės palaikymą. Po trijų valandų automobilyje, pavyko pasiekti močiutės namus.
Močiutės namai – geriausia vieta pasaulyje: šaldytuvas visada pilnas vanilinių ledų, spintelės – saldumynų, čia Urtė visada gali miegoti su katinu, niekas neverčia keltis ar siurbti savo kambario (čia tokio visai nėra!!), nėra ir laidinio telefono, todėl naktimis neskambina žmonės, ieškodami Vytauto, Kęsto, Rolando ar mero(meras pats ieškomiausias iš visų čia paminėtų..). Per penkias gyvenimo minutes gali nueiti iki marių, per tris - iki parduotuvės, per dešimt - iki miestelio centro, per penkiolika - jau ir iki kito rajono. O geriausia – pati močiutė. Vienintelis žmogus, nesuspaustas miesto gyvenimo rimto, auginantys daugybę gėlyčių ir braškių, vienintelis žmogus iš visos plačios Urtės giminės, suprantantis anūkės problemas ir humorą, visada klausiantis, ar ji dar nenori valgyti ir turintis už visą Lietuvą didesnę gerą širdį.

Šiandien močiutės name rimtis ir ir liūdesys – katinas, tiksliau katė Linutė negaluoja. Neoficialiais duomenimis Linutei lūžusi dešinė koja. Bet visi žmonės turintys močiutes supranta, kad pas močiutę pasveikti neįmanoma. Nuolatinis maisto davinys, nuoširdus rūpestis ir globa ir lavoną prikeltų.
Popiet, Urtė pašėrė katę ir išėjo į lauką, patikrinti apylinkių, į kompaniją paėmė Rasą, grįžusią iš Vilniaus ir nematytą nuo rudens( gali ir dar daugiau...). Studentišku gyvenimu besidžiaugianti Rasa mokė Urtę buities gudrybių, matematikos nereikalingumo, švietimo sistemos plyšių ir dalinosi gyvenimo – alkoholinių gėrimų maišymo – studijų patirtimi.
Vienuoliktą vakare grįžusi Urtė prisėdo močiutės virtuvėje ( blogo pavadinimas šanso prisėsti kitur nesuteikia), į brolio atsivežtą kompą suvedė tekstą, susirado šokoladinių sausainių, pamiršusi visas dietas juos valgė, skaitė močiutės žurnalus ir straipsnius apie Radžį, ieškojo močiutės spintelėje gražaus nagų lako, kol pritrūkusi veiklos ir nesudominta Radžio gyvenimo vingių užlipo į antrą aukštą, krito į minkščiausią – patogiausią – tobulą be jokių Dormeo lovą ir užmigo.Ačiū.

Virtuvės Žygis.Pavasario pradžių pradžia.


Supratę, kad ekskursijos yra pavojingas, nepigus ir 2gĖ klasės atveju, matyt, neįmanomas dalykas, moksleiviai sumanė susiorganizuoti išvyką patys.
Išvyką į Panemunės mišką, su orientacinio varžybomis ir šašlykais gamtoje.
Ankstyvą sekmadienio rytą, nušvitus visų mamyčių garbei, gegužės antrąją dieną, linksmoji antrosios gimnazinės ė klasės komanda: Karolina Stankevičiūtė, Urtė Agnė Dobilaitė, Agnė Vizbaraitė, Aivaras Kubilius, Aušrys Uptas, Justina Ramanauskaitė, Šarūnas Ramanauskas, Martynas Sūdžius, Karolis Jarašiūnas, Saulius Kaminskas, Kasparas Andriuškevičius, Lukas Aleksandravičius, Aidas Jankauskas bei Povilas Pocius vieningai išlipo iš lovų su ta pačia mintimi galvose :
„DVIRAČIŲ ŽYGIS“. Atsigavę po šeštadienio linksmybių, Gatvės muzikos dienos ir festivalio Kaunas Jazz, ratuoti dviračiais, neišsigandę lietaus ir gamtos pavojų, ė klasės riteriai dalyvavo renginyje“ Mesk Hrcą su dviračiu ‘10“.
Susitikę prie prekybos ir pramogų centro „Molas“, nusipirkę šviežių pomidorų, agurkų, limonado, pomidorų padažo ir duonos, vieningai pasidalino naštą ir nugabenę ją iki šeštą fortą nuo Panemunės skiriančio tilto sustojo. Ten ištiko bėda. Martynas pametė dviračio pedalą. Pamanėme, kad orientuotis drėgname miške su vienu pedalu pernelyg ekstremali užduotis, todėl geraširdė Agnė paskolino savąjį dviratį klasės draugui ir žygis vyko toliau.
Nuo šeštos val. ryto viską tvarkęs, lipdukus ant medžių klijavęs ir trasą tikrinęs Aivaras, klasiokus mokė nepasiklysti miške, pasiklydus skambinti jam ir linkėjo geros kloties. Ten išklausę instruktažą, kaip vyks orientacinio varžybos, kaip suprasti legendą, kiek reiks važiuoti ir kodėl negalima taranuoti klasės draugo dviračio, puikiai nusiteikę antrosios gimnazinės Ė klasės gimnazistai nuvažiavo tiltu, sustojo poromis ir pradėjo varžybas.
Pirmosios išvažiavo Justina Ramanauskaitė ir Agnė Dobilaitė, po starto trasoje, jų daugiau niekas ir nematė, nes merginos šiek tiek nuklydo nuo kurso ir klasiokus sutiko po pusantros valandos jau kepančius šašlykus. Tačiau per daug nenuliūdusios šiuo metu džiaugiasi gautu paguodos prizu, bilietu į čiuožyklą. Jei tik nesumanys pasiklysti ledo arenoje..
Antrieji kirtę starto liniją buvo Aušrys Uptas ir Urtė kurie finišą pasiekė pirmieji, tačiau prisiminus faktą, kad vis dėlto išvažiavo antrieji, laimėjo ketvirtąją vietą ir gavo paguodos prizą – gabalėlį saldžios gumos. Švytintys iš laimės, kad nelaimėjo bilieto į ledo areną, nes abu nemėgsta ledo, antroji pora džiaugiasi sekmadienio patirtimi ir dainuoja dainas apie Timį ir Lesę ir apie šulinyje sustojusį laiką.
Tretieji kirtę starto liniją Šarūnas Ramanauskas ir Mindaugas Stankevičius be vargo susidorojo su Aivaro paspęstais kelio vingiais, teisingai įvykdė visas tris užduotis, įmynė orientacinio mįslę ir greitai finišavo, todėl iškovojo pirmąją vietą. Apdovanoti vonios druska, grįžę karštoje vonioje džiaugėsi dovanomis ir pergale.
Daugiausiai diskusijų ir apkalbų dėl nelygių teisių į laimėjimą sulaukusi triguba kompanija Lukas Aleksandravičius, Martynas Sūdžius ir Karolis Jarašiūnas, sugebėjo praleisti aštuonis punktus, nuvažiuoti keturis kilometrus nuo kelio ir atvažiuoti į finišą antrieji. Tačiau orientaciniu jie liko sužavėti ir patvirtino posakį, kad svarbiausia dalyvauti – ne laimėti.
Penktieji startavo Aidas Jankauskas ir Saulius Kaminskas. Porai pavyko iškovoti prizinę vietą ir parodyti gerą fizinę formą.
Šeštieji pajudėjo Povilas Pocius ir Kasparas Andriuškevičius, pakeliui rodę savo stabdžių galią ir driftingo sugebėjimus.

Aivaro darbas nenuėjo perniek. Orientacinė užduotis miške buvo labai įdomi ir nepaliko nė vieno nepatenkinto. Užduoties mįslė buvo iš miške rastų simbolių surinkti trijų žodžių sakinį : MŪSŲ KLASĖ KIEČIAUSIA.
Po orientacinio visi sveiki gyvi sustojome miško aikštelėje prie upės, kur kepėme Povilo mamos marinuotus šašlykus, gailėjome žygį praleidusių klasės draugų, džiaugėmės pavasarine saule ir gera kompanija, laukėme orientacinio varžybų rezultatų. Šašlykai buvo pasakiško skonio, jų buvo net penki kilogramai, todėl nė vienam nepritrūko, užteko pavaišinti ir vietinę benamę, kuri mus tikino niekada neragavusi šašlykų.
Žygio gale susumavus rezultatus ir apdovanojus laureatus išsiskirstėme, kas kur, grąžinome vieni kitiems pasiskolintus dviračius ir po ilgos dienos drauge, grįžome namo.
Taigi, negaištant auklėtojos laiko, nervų ir atsakomybės, neeikvojant krizės sąlygomis ištuštėjusio biudžeto ir neieškant nuobodžiausių vietų Lietuvoje, sugebėjome kartu praleisti nuostabų sekmadienį, patirti bendrumo jausmą, pasidžiaugti pavasario saule ir pabūti gamtoje. Įrodėme, kad įmanoma susiorganizuoti pigią, gerą ir įdomią ekskursiją nesamdant seno autobuso, gido ir net neprašant auklėtojos pritarimo.
Tam užteko vos poros savaičių, Povilo mamos rankų, mėsos turgaus, rožinio pledo ir septyniolikos dviračių. Taip, mūsų klasė tikrai kiečiausia.

2010 m. gegužės 28 d., penktadienis

Virtuvė Seime.

Šiandien Urtė Povilaitytė ir keletas jos šauniausios mokyklos klasės,šauniausių klasės draugų anksti kėlėsi, tepėsi sumuštinukus,Maximoj pirko čiulpinukus ir rinkosi mokyklos kieme pusė devynių ryte.
Nepabūgę šalto ryto , įtartino vairuotojo ir neugniuždyti InCulto tragedijos vakarykštėje Eurovizijoje,sulaukę pačios šauniausios mokykloje anglų mokytojos ir jos auklėjamosios klasės(žodžio šaunieji jų kontekste nebus),sušoko į autobuso priekį, palaukė Povilo,kuris nesigaudydamas aplinkoje pasiklydo gimtąjame mieste ir į ekskursiją praleido,nesulaukę,pradėjo kelionę į sostinę Vilnių.
Pirma stotelė - Seimas. Praėję metalo detektorius,atsikratę peilių ir kitų šaltųjų ginklų, ekskursantai brūžino brangius seimo kilimus, trynė sofų gobeleną,žvalgėsi meno dirbinių bei kitų brangių daiktų, kūrė vagysčių planus, skandavo kauniečių buities credo: Vok,vok - nesustok, ir garsiai juokėsi.Istorija nutyli apie likusius, bet Urtei ir Aušriui tikrai viskas atrodė juokinga..Juokinga iki tol, kol suprato liūdną faktą- nuotraukos su rimčiausiu seimūnų Antanu nebus. Jis - užsiėmęs.

Prislėgti kauniečiai, patraukė atgalios į autobusą. Neilgai trukus, atsivėrė Lietuvos radijo ir televizijos pastato durys(S.Konarskio 40), kuriame moksleiviai turėjo progą paganyti akis į senovines kameras, televizorius, radijus,pasėdeti prie žinių vėdėjų stalo ir net nusifotografuoti Gustavo Enciklopedijos studijoje.Urtė mąstė,kad užaugusi kartu su Gildu Aleksa, įkurs geresnę televiziją, todėl tik ieškojo trūkumų ir peno kritikai. Kai pikta gidė, senkanti kantrybė ir klaidus pastatas atrodė nebeįveikiamas, pasigirdo žodžiai, reiškiantys odisėjos pabaigą, šauniausiai klasei mokykloje, tai reiškė laisvą laiką.

Autobusas sustojo aikštelėje. Urtė,Agnė,Ag(d)nė,Kasparas, Lukas,Mindaugas, Sandra ir Aušrys su Aivaru išlipo, kvėpavo sostinės oru ir kūrė pietų planus. Aivaras su Aušriu išdavė darnų klasės kolektyvą su kažkokia vilniete blondynka 'pažįstama' ir 3 laisvo laiko valandas praleido su ja. Likusieji darniai papietavo, pasidarė 30litų akciją,būdami iš kito miesto leido sau eiti per raudoną šviesoforą,bandė vilnietiškas cigaretes ir pirko anglų mokytojai gėles.
Laiko viskam užteko. Štai ir vėl atsirado tie du laimės ieškotojai, atėjo Ieva, Aivaras rodė savo slaptojo agento sugėbėjimus, o prie autobuso Urtė susuko sveikinimo koncerto kalbą anglų mokytojai,padėkojo už ekskursiją ir bendrą mokytojos gerumą,Agnė ištraukė saldainius,Aivaras su Aušriu pabytboksino ir pašoko savo firminę programą. 2ė pradžiugino šauniausią mokyklos mokytoją,tai nudžiugo ir patys.
Niekas taip ir nesuprato, ko buvo prikvąsinę Urtės klasiokai, bet važiavimas iš sostinės į Kauną buvo pusantros valandos nesusutojančio juoko, video filmavimo, švepso gėrimo ir minčių, kokie mes visi šaunūs ir kas šių šaunuolių laukia kitamet.
Nuvarginti sostinės gyvenimo(big city life..) kauniečiai išlipę savąjame mieste pagaliau pasijuto namie, pavargę išsiskirstė namučio.
Gera turėti tokią klasę. Pavydas blogas dalykas, bet jūsų vietoje - Urtė pavydėtų. Ačiū.

2010 m. gegužės 27 d., ketvirtadienis

Virtuvė Ketvirtadienį.(Cioce,kas tau yra?)

Nepaisant to,kad daugiau niekada gyvenime nebus chemijos,ekonomikos,biologijos,informatikos ir technologijų, nebereiks nei megzti,nei kankintis tarp oksidų,šiandien Urtė prastos nuotaikos,mąsto,kad reikalai juda į blogą pusę: nebebus realios antros ė ir viso prie to priklausančio džiaugsmo..
Negana to,naktį sapnavo nesąmones,plaukai keistai sulipę, mokykloje buvo su botais,kai švietė saulė. Taipogi, Urtė bibliotekai skolinga dvi vienodas knygas(pamečiau-pasiėmiaunaują-pamečiau) už septynesdiašimt litų ir kankina baimė,kad klasės poegzamininis renginukas "Užkvąsink egzo nesėkmę,klasioke",Kasparo sodyboje, dėl žmonių atstumo(kaip per lietuvaičių-airių meilės istorijas..)gali nebeįvykti.
Kankina negeros mintys, groja liūdnos dainos, brolis su draugeliu valgo Urtės ledus ir vokiečių kalbos pirmojo pusmečio aštuonetas su antrojo pusmečio ketvertu, poroje negražiai atrodo. Tėvų pokštai, kad šiemet brolis jau baigia pradinę mokyklą, Urtė vidurinę, tuoj brolis ir dvylkika klasių baigs,o Urtė jau tuoj ir gatves šluos, nuotaikos irgi nepakelia.
Trys dalykai,kuo mūsų herojė šiandieną gali pasidžiaugti,tai du atsiskaityti VOKIEČIŲ tekstai. Urtei,tai lyg laimėtas karas. Ne,dar geriau. Ir rytojaus klasės ekskursija į Seimą.Rytoj, Urtė priims vieną kitą įstatymą,įstatymo pataisą ir pakabins kokį seimūną. Trečiasis, kaip nebūtų keista - šiandien Urtė NENORI miego. Matyt, vakarykštis tikrąją to žodžio prasme pižamų vakarėlis,Godos lovoj padarė savo..

Šį ketvirtadienį Urtė Povilaitytė nori jūros, sūraus vandens, saulės, vienos kitos palmės, prancūziško žalio malboro, pasiilgo Saimono ir pageidautų užsišaldyti labaratorijoje(kaip rodo filmuose..), iki liepos mėnesio.Svajotoooja.

Ačiū.

2010 m. gegužės 26 d., trečiadienis

Neverta Virtuvės Vardo.

Labanktadienis.Šis trečiadienis yra oficialiai išbrauktas iš Urtės Povilaitytės gyvenimo. Visiška diena-nesėkmė. KIMARINIMAS- vėl aš!(Taip sakyčiau,jei filmuočiausi Ežio Stažo reklamoje.)
Dieną pradėjusi matematikos pamoka, bandomuoju egzaminu, pamiršusi namie knygas(šiandien buvo paskirtas laikas jas grąžinti..), neveikiančiu telefonu kišenėje, mieguista kaip meškinas oloj žiemą, Urtė savo dieną praleido Godos lovoje. Kol Goda bandė veikti kažką ypatingo(visgi, turime blogą, įdomus gyvenimas paprasčiausiai PRIVALOMAS),Urtė gulėjo. Pirma,gulėjo virtuvėje, tada ant kilimo, kol galiausiai - persikėlė ant lovos, užsimaukšlino žieminį megztinį, išsitraukė vilnonį dekį ir šešias valandas čilino sapnuose.

Goda, prislėgta draugės pasyvumo klausė muzikos, valgė čiulpinukus, badė Urtės nosį,kol galiausiai rado išeitį - šokolaaaaaaaaaadaaas. Ji žinojo, kad šito malonumo Urtė neatsisakys. Taip ir įvyko, puodelis karšto šokolado su sezamo sėklomis pažadino mūsų heroję iš žiemos miego ir net privertė išsiterlioti veidą. Didžiam Godos liūdesiui, pabudusi Urtė susiorientavo,kiek valandų, prisiminė vokiečių tekstą bei gimtąją lovą ir nieko nelaukusi susirinko drabužius ir išvyko namo.
Parvilkusi mieguistą kūną namo, rado mamą,gaminančią kugelį. Kugelis - lyg pavasarinė saulė sušildė miegančią Urtės širdį ir suteikė jėgų nepatingėti nustraksėti iki Šilo pasiimti sutaisyto mobilaus. Pagaaaaliau. Nebūtų Šilo taisykla, jei neištrintų visų numerių ir nuotraukų. Ai,menka bėda,gi ne karo metai.Ačiū.

2010 m. gegužės 25 d., antradienis

Virtuvėj - Lietaus Debesys.

Gyvenimas tuo ir keistas, kad viskas, ko nenori įvyksta kaip tik tada,kai nereikia. Jau kurį laiką Urtę kamavo saulė, lendanti pro kabinetų langus,kai ant nosies pusmečio galas ir svarbiausia moksleivio pareiga - mokslas. O būtent šią poegzamininio tinginiavimo savaitę - lija. Nėra pamokų - nėra ir gero oro.
Nepaisant neoficialios mokslo metų pabaigos, šiandien Urtė kėlėsi, kaip įprasta anksti ir pilna baimės, savo dieną pradėjo kempenkiomis(45) siaubo minutėmis vokiečių kalbos pamokoje.Gerai gerai, niekam jau nekeista - trylika minučių pavėlavo.
Tiesa, daugiau pamokų lyg ir nebuvo. Tuomet mūsų herojė nusprendė, kad reikia įvykdyti tai, ko ji čia išvis atėjo: surinkti mokytojų parašus,knygų grąžinimui. Dėja, kaip ir kiti daugybė daiktų Urtės gyvenime, lapai paprasčiausiai dingo.Išbandžiusi visus galimus lapo radimo-naujo lapo gavimo variantus ir nepastebėjusi teigiamo rezultato,Urtė su Aušriu metė mokyklą - išėjo į miestą.Nešini skėtuku, nepaisydami stipraus lietaus,milžiniškų balų ir kriokliukų nuo namų stogų, vertikaliai- pusiau šlapi Česė ir Timis sėkmingai pasiekė Soboro apylinkes,atliko užsibrėžtą dienos tikslą ir vėliau vainikavo jį kontrabandos dūmais. Įveikę gatvės upės vingius jie suprato, kad niekas nedaro balų ir lietaus tokiu gražiu reiškiniu,kaip botai,kurių jie,didžiam šlapių kojų liūdesiui, neavėjo..

Visa laimė, oras prašviesėjo. Debesys nuslinko,Aušrys žliugsėjo namo keisti batų, o Urtė kaip tikra šaunuolė(kas be ko) religingai lankanati gimtosios kalbos pamokas, drauge su Agne nusprendė grįžti į lietuvių. Tai nebuvo pats šauniausias sprendimas Urtės sprendimų karjeroje, nes lietuvių mokytoja kažkur bastėsi, negalėdama vesti pamokos. Nieko nepešusios Urtė vedina Agnės, vėlgi per lietų, skubėjo į stotelę, kur sulaukusi autobuso pargrįžo namo. Grįžusi, kaip jau ir įpratusi prisigėrė vaistų, prisiminė šlapius batus,numestus prie įėjimo, juos padžiovė balkone<...ir jau tapęs tradicija žodžių junginys> nuėjo pamiegoti. Sinusitas visdar laimi: vienas : du.
P.S. Balkone džiauti šlapius batus buvo kvaila, nes juos vėl sulijo,kol Urtė sapnavo.Ačiū.

2010 m. gegužės 24 d., pirmadienis

Virtuvėj - Egzas.

Šį keistai žvarbų,mums visiems jau įpratusiems prie saulės,rytą Urtė kėlėsi anksti, rengėsi, puošėsi,kitais būdais dabinosi ir skubėjo(nors kartą) į mokyklą. Šiandien vyko pirmasis Urtės gyvenime egzaminas. Aštuntą prie mokyklos prasidėjo sujudimas: kostiumuoti, sijonuoti, dešimtokai prisigėrę raminamųjų varstė mokyklos duris ir drebančiomis kojomis rūkydami ramstė bromų pakampius.Čia Urtė ir rado Godą,tiesa - neramstančią bromo kampo, stovejusią jo viduryje.Po rytinės nervų malšinimo ceremonijos Urtė nuskubėjo pas mylimuosius klasiokus, išsipusčiusius,kaip povus,kibo Pociui į parankę ir parašė pirmąją egzamino dalį. Pirmąją dalį,pirmojo gyvenime egzamino. Negi ne šauniai skamba?


Nepaisant to,kad egzamino vykdytoja beveik nekalbėjo lietuviškai, minėjo tik priešdėlius ir jos pavardė skambėjo,kaip vienas iš tų žodžių filmo "Mongolas" garso takelyje, rašinys gimė gana nesunkiai ir atėjo laikas pertraukai.
Kaip tikri kauniečiai,praleidome savo pirmojo egzamino,pirmosios dalies petrauką šauniausiame Kauno kultūriniame-architektūriniame paminkle prekybos ir pramogų centre, kur visuomet nusidriekusios milžiniškos eilės ir viskas yra ir bus gerai - "Akropolyje". Kol kitų klasių dešimtokai pirko alų, mes apsiribojome šviežiomis bandelėmis(dauugybė šviežio E) ir belaipsniais gėrimais. Petrauka greitai praėjo,rūbinėje Urtė Povilaitytė vėl paliko daiktus ir grįžo į savo pirmojo egzamino, ANTRĄJĄ dalį.
Antroji dalis,kaip ir pridera, turėjo dvi dalis: teksto suvokimą ir gramatiką. Urtė įsijautusi sprendė Benučio rūpesčius ir nagrinėjo jo santykius su tėčiu. Nesibaigus laikui išėjo iš kabineto, susirinko servetėles(Urtė visdar serga..),tušinukus, nuvalė nuo stalo trintuko trupinius ir netrukus jau laiminga kvėpavo šviežiu kolidoriaus oru.
Bekvėpuodama sutiko Aivarą, pasidalino Benučio gyvenimo įspūdžiais ir rūbinėje laukė viso klasės kolektyvo. Jam susirinkus, nusifotografavo su Pociumi(graži nuotrauka) ir išėjo egzo aplaistyti. Kaip bebūtų gaila, ligos kamuojama Urtė gėrė Kubuš bananinį,kol jos klasės draugai egzamino nesėkmę skandino spalvotuose Bacardi kokteiliuose,ar aluje.Nepaisant to, iš kitos klasės atimtas kaljanas Urtę pradžiugino ir sukėlė galvos skausmą. (Niekad viskas negali būti TIK gerai..). Žvarbaus oro paveiktus klasiokus pradėjo blaškyti mintys apie saulę, kankinti namų ilgesys. Nieko jau nepadarysi - išsiskirstėm,kas kur. Buvo ir kas į tualetą, buvo kas ir į senamiestį, o kas ir į MeGustą..


Urtė,kaip jau ir pridera pastaruoju metu, grįžusi prisigėrė vaistų ir saldžiai miegojo. Gerai, jau gerai, ne taip ir saldžiai - tėvų klausimai truputį blaškė, o mintys apie rytojaus vokiečių kalbos pamoką kėlė visišką siaubą.Skola: du tekstai,kuriuos reikia pasakoti ir knyga,kurios visi lapai guli Urtės tašėje,kažkokiu būdu - atskirai. Knygos remontas kainuos daug kantrybės ir lipnios juostos.
P.S. Urtės Virtuvė - vėl aš,Aivarai.
Ačiū.

2010 m. gegužės 23 d., sekmadienis

Virtuvėj Sekmadienis.

Urtės virtuvėj karaliauja sekmadienis: namų tvarkymas, siurblys ir ištisa diena šūdmaliavimo be vietos. Visą šitą dar papildo Urtės naujasis draugas sinusitas ir keturi vaistų pavadinimai. Rytoj, devintą valandą ryto, Urtė rašo dešimtos klasės lietuvių patikrą(kaip visi jau čia įsigudrinę vadinti - egzaminą) ir neaišku, kokiu būdu nejaučia jokios įtampos. Taip pat, kaip nebūtų keista, nesvarsto, ką teks rytoj vartoti: raminamuosius ar alkoholį.. Masinė egzamininė paranoja Urtės vaistų užpumpuotos, mieguistos galvos nepuola. Iš neturėjimo, ką veikti ir tingėjimo kartotis Urtė tris valandas maudėsi,bandė užkariauti facebook pasaulį ir įsilaužti į pentagoną, peržiūrėjo filmą 500 days of Summer (gražus), suvalgė tris porcijas mėlynių skonio lėdų,tris šimtus kartų buvo vėl trumpam užsnūdusi, parsisiuntė romantiškų dainų, na ir atsispausdino pora dalelyčių rašymo lapų, kad sąžinė nesugraužtų. Lapus sudėjo į papkę ir sukišo į stalčių betvarkydama savo stalą. Tolimesni Urtės šiandienos planai: išsitraukti tuos lapus ir intensyviai paskaityti, išsitiesinti plaukus(tvarkingai atrodyti bent per egzaminą..), peržiūrėt Godos filmą, sugalvoti kažką naudingo, nustoti nekęsti sekmadienių. Urtės šiandienos frazė : Sekmadienis - irgi diena. Ačiū.

2010 m. gegužės 22 d., šeštadienis

Šeštadienio Priešpiečių Meniu.

Urtėi šeštadienio rytas nušvito labai jau anksti, turint omenyje,kad šiandien laisvadienis. Užsikimšus nosis nekeidžia miegoti - pro burną ilgai nepakvėpuosi,gi ne naras..Atsikėlusi Urtė namie nieko nerado, nes jos sugyventiniai(tėvai su broliu) nuo pačio ryto siaubė Stoties turgų pirkdami įvairiausią Floros-Faunos atributiką savo Laumėnų kaimo vilai(sodui).Vėliau išvažiavo ten augmenijos želdinti,o vargšę ligotą egzaminų kamuojamą paauglę dukrą paliko vieną namie numirti. Dukra nepasidavė, kabinosi į gyvenimą,mokėsi viso to,ką reikėjo išmokti per šiuos dešimt metų mokslo įtaigoje. Kuo toliau, tuo labiau Urtei krito ūpas, kuo daugiau skaitė - tuo labiau suprato,kiek mažai vis dėlto per tuos dešimt metų pavyko išmokti. Ją, kaip tikrą lietuvaitę, džiugino tik tai,kad dvyliktokams dar liūdniau. Galvos skausmų ir mieguistumo kamuoujama Urtė Povilaitytė atsispausdino sakinio dalis ir skaitė jas prieš pietų miegą(šelmiškas savaitgalis,pati žinau..)ant sofos. Matyt, daugybės vaistų paveikta, Urtė parsisiuntė antrą Tvailaito dalį ir ją peržiūrėjo. Gėda-pelėda, tie du gigai tik kompą užskišo, nes filmas buvo nuobodus.Taip ir bėgo šilto šeštadienio minutės Urtės lovoje, antibiotikai žudė Urtės energiją ir ryžtą toliau mokytis. Urtę kamavo egzamino baimė: ne neišlaikyti, o jame užmigti. Būtų liūdnoka patirtis. Ačiū. Jei kas turite užsirašę kuo skiriasi straipsnio,laiško ir rašinio rašymo struktūrą- padėkit draugei ligos patale.

2010 m. gegužės 20 d., ketvirtadienis

Penktadienio Pusryčių Meniu.


Urtės rytas labai jau vėlyvas, juolab,kad Urtei nėra jokių atostogų ar šventinių dienų. Akytes pramerkusi be penkiolikos aštuonios Urtė Povilaitytė susiprato,kad vėluoja. Dar sapnuose skęstanti Urtė greitaklabe išbėrė keletą sakinių tėčiui apie muziką,kodėl jai nėra pirmų pamokų,apsivertė ant kito šono ir sapnavo toliau. Antrą kart atsikėlė dvidešimt po aštuonių.Tą akimirką ji priėmė sprendimą, kad trys pirmos pamokos negali visiškai niekaip pakeisti jos tolimesnio gyvenimo (pamiršusi faktą, kad per tą laiką mokykloje, kurį ji leido namie, kasnors alėjo pasipiršti..)ir pasakė sau,kad eis į dvi matematikas ir vokeičių. Mirtinas penktadienio trio.
Kol džiuvo Urtės plaukai ji gėrė arbatą, vaistus ir vėl arbatą, kapojo dribsnius "Trys draugai"(vanilinis,karamelinis ir šokoladinis meškinas..) ir tepė nosį šlykščiu eukaliptų tepalu, nes bijojo Godos moralų apie mediciną ir nemotyvuotumą ligos patale.
Apsirengė iš išėjo mokslo semti.Namie pamiršo kibirą,tai bus,kaip visada. Ir iš tiesų, eiti į mokyklą buvo kvailiausia Urtės šiandienos mintis. Matematikos mokytoja buvo kažkur pradingusi. Iš trijų pamokų liko vos viena,ir ta vokiečių.. Surinkusi keturis trejetus Urtė kovojo dėl ketverto pusmetyje,bet su ragana nepakovosi. Bus dar tų pažymių - ne karo metai. Nieko nepešus herojė grįžo namo,suvalgė šaldytuve rastus ledus,įšoko į tympas ir krito į lovą. Grįžusi iš darbo, jos mama pasibaisėjo dukros sveikata(obą - nors kartą),prigirdė vaistų ir prižadėjo nupirkti rūbų egzaminui(obą - ir vėl nors kartą). Nesėkmė tik tame,kad Urtė visiškai jėgų neturi ir pradeda ikiegzamininį vegetacijos laikotarpį. Sinusitas laimi - vienas:nulis.Ačiū.

Ketvirtą Dieną Virtuvėj.


Urtės Virtuvėj šiandieną absoliučiai nieko gero.
Urtė serga, jau antrą mėnesį ir nė kiek nesveiksta. Sloga mūsų herojės ,matyt, ir per visą vasarą nepaliks. Nors Urtei jausmas,toks,kad vasaros nebesulauks, nes galvos skausmai, nuotaikų/temperatūrų kaita, mieguistumas,sloga ir nosinių kalnai, jau nebeduoda jai ramiai gyventi.Urtė svarsto,kam teks palikti šitą blogą. Matyt Aušriui. Bet jis tingės pasirūpinti..
Šiandien,kaip ir kiekvieną ketvirtadienį,kai nėra atostogų, Urtė buvo mokykloje. Mūsų mokykla ypatinga tuo,kad nepriklausomai nuo metų laiko, viduje vistiek bus šalčiau, nei lauke. Toks žymusis mūsų mokyklos direktorės dėsnis " Taupyk pinigą-statyk sūnui penktą namą".Karštuoju sezonu, tai Urtei pradeda patikti. Pamokose nieko nevyksta, nes mokytojos įdėmiai skaičiuoja pažymius dienyne ir veda pusmečius. Pusmečiai, kaip ir visada, pusėtini, dėl jų ir bendrosios gyvenimiškos tinginystės - Urtei širdį skauda. Po pamokų Urtė ieškojo kompromiso tarp miegojimo centre ir miegojimo namuose.Drauge su Agne, aplankė žymiausią gimtojo miesto kultūrinį-istrorinį paminklą ppc "Akropolį", nuėjo iki Coffe Inno, neaišku, kodėl Aušrio ten nerado. Mango smūtis kažkiek pagydė Urtės galvos ir gerklės skausmus. Sugedusio telefono(ne,ne to žaidimo..) dėka Urtė grįžo namo ir pati nepajautė,kaip atsikėlė vakare. Didžiai Urtės nuostabai vakaras nedaug kuo skyrėsi nuo dienos: saulė kepino, dangus atrodė toks pat žydras ir rankšluosčiai visai taip pat,kaip dieną džiuvo balkone .. Vėliau, iš trefkės grįžus broliui, Urtė jam užleido kompiuterį ir vėl grįžo į lovą, tiesa - prieš tai prikvasinusi visų įmanomų vaistų ir visa galva tikėdama,kad pasveiks. Matyt, linksmi sapnai laukia. Ačiū.

2010 m. gegužės 19 d., trečiadienis

Trečią dieną Urtės Virtuvėj.

Toks oras mane žudo. Žudo ir migdo. Migdo net baisiau,nei žudo. Važiuodama namo užmogau troleibuse. Džiaugiuosi,kad važiavau ketvirtu,o ne penktu,kaip dažniausiai, nes jau matyt būčiau pabudus be telefono,viso kito turbūt ir be batų.
Trečiadienis visiškai nesėkmingas. Anglų mokytoja išvedė septynis. Tėvai turės iš ko pasijuokt. Gaila,mūsų humoro jausmas nesutampa,gal kada kartu pasijuoktume.
Urtės šūdadienį skaidrino anglų mokytojos radija ir Aušrio-Aivaro šokių sugebėjimai judėti pagal mergaitiškas dainas.. Įspūdingi vyrukai.Ir lietuvių teksto suvokimas. Viską nusimanau apie suomiškas finkas ir lietuviškus Benius. Bravo.
Po pamokų miegojom su Goda lauke, atseit džiaugėmės saule ir deginom baltas rankas. Goda, net pro pėdkelnes. Gerai,gerai - vėliau nuiėmė. Nieko neišėjo. Nei kiek neįdegėm, tik sušlapom ir nužudėm kelis uodus. Galėtų ir nelyt.Grįžusios supratom,kad pametėm fotiką. Goda išvažiavo jo ieškot. Čia gi Kaunas,visi vagys,kas ne forsai. Kągi,tikiuosi atras.Ei,persiprašau visų kauniečių. Canonas gyvas. Atrastas!
Namie karšta.Saulė ir pro roletus prasiveržia. Rimtai nusiteikus.
Eidama namo sutikau kaimyną,sėdintį ant laiptinės laiptukų,sakė,kad gerai atrodau. Pasakiau ačiū,tada išgirdau dar kelis žodžius sujungtus į vieną,kaimynas prigulė ir matyt užmigo.Nevalia žaisti su Šnekorių alum. Pasidarai labai jau šnekus ir dar labiau mieguistas.
Klausau Parazitų Last Rainbow ir galvoju,kaip eisiu į lovą. Troleibusas - ne vieta miegui. Lovoj bus geriau. Ačiū.

2010 m. gegužės 18 d., antradienis

Virtuvėj išmušė Antradienį.



Kuo žmogus jaunesnis - tuo laimingesnis. Kuo toliau - tuo blogiau. Gyvenimo patvirtintas faktas.
Pirmoj klasėj mums rūpėjo kokie du,na gal apytiksliai trys, dalykai: Songoko filmas,Pokemono lipdukai ir dar biškiuką klasiokas iš trečio suolo. Laisvalaikiu trindavomės kieme, daug žaisdavom, lakstydavom, knisdavomės, kurdavom visokius planaus ir vargo nematėm.
Einant dienai iš dienos, taip jau išėjo, kad augom, augam ir šią minutę ir augsim tą minutę,kai skaitysit kitą pastraipą. Ir kur tai mus veda?
Į egzaminus, stojamuosius, durnus bendradarbius, piktas žmonas/vyrus, rūkančius vaikus, nesupratingus bosus ir neatsakingus seimo narius, kurie kalti dėl visų žmogaus gyvenimo negandų.Lietuvoje.
Ir visa bėda nėra tame, kad senstam.
O tame,kad pamiršom, ką reiškia džiaugtis. Viskas ir visada: dvidešimt keturias valandas per parą, kiaurus metus, yra blogai. Blogas oras, lyja, šūdinas pavasaris, visi aplink blogi, mokykla - kalėjimas, Egipte - karšta, ledai - kaloringi, draugė - egoistė, kepyklėlės pica neskani, cigaretės brangsta, į tūsą niekas nekviečia, darbų perdaug, diplomų - permažai. Negi ne juokinga?
Kaip sako mano močiutė: Iš didelio juoko, didelės ašaros. Tai gal čia vaikystės laimės pasėkmės? Nee,tiesiog išmokim džiaugtis.Urtės antradienio teorija. P.S.Nuotraukoje užfiksuota,kaip Urtė Povilaitytė pati nemoka džiaugtis, rašinėdama tokius moralus internete.

2010 m. gegužės 17 d., pirmadienis

Urtės Virtuvės DARBUOTOJAI.


GILDAS Aleksa. Žmogus, nusipelnęs būti šiame bloge kalbos dovana ir humoro jausmu. Žmogus, kuris Urtės Povilaitytės nuomone padarys mūsų pasaulyje kažką, ko kiti padaryti nesugebės. Ir blogai, kad niekada neturim laiko. Gerai jau gerai, haha-neturi Tu.

Virtuvės Vasaros Meniu.



Tiesą sakant, tik dabar supratau, kad pavasaris. Nušveičiau batus ir padėjau balkone džiūti. Naktį juk šilta.
Tai reiškia vieną dalyką - ateina vasara. O tai, kad ateina vasara nereiškia visiškai nieko.
Kyla klausimas, kaip šis romantiškas ir šiltas metų laikas galėtų Urtei Povilaitytei reikšti apskritą nulį?
Urtė, kaip ir visada (visi mes žmonės..), turi pasiteisinimą. Urtė net neįsivaizduoja ką ji šią vasarą veiks.
Taip jau nutiko, visko juk gyvenime nutinka, visus metus Urtė miegojo žiemos miegą, nieko neplanavo ir lakstė aplink tuščia galva.
Pasekmės atėjo nei daug, nei mažai - po metų.
Neblogai būtų visą vasarą nuteikinėti save psichologiškai pradėti mokytis kitamet. Bet, ne viskas planas, kas nori, kad planu būtų.
Jei turite pasiūlymų - šaukite, nes mano mobilusis neveikia. Abu jie,tiesą sakant. Ir palinkėkit Urtei sėkmės. Sava galva, sunkiau valdoma nei kaimyno.
Nuotraukoje : dutūkstančiai devintųjų saulėta vasara ir vasaros žvaigždė.

Virtuvės Kasdienybė. Bendraklasiai(klasiokai - neteisingas žodis).



Taigi, antroji gimnazijos klasė pažymėta raidė Ė, mes stiprūs, drąsūs, niekada nestokojantys humoro ir į gyvenimą žiūrintys labai optimistiškai. Mūsų klasėje mokosi dvidešimt šeši ( kartais tiek susirenka. Hahaaa) labai skirtingi ir žavūs moksleiviai.
Pora iš jų,tiesą sakant,neateina niekada : Laurynas rengia lietuviškus – šančių stiliaus vakarėlius Islandijoje, o Martynas it Kolumbas iš naujo atranda Ameriką. Linkėjimai Jums.
Prie šių galėtume priskirti ir Tomą,pravarde Varnas, apie kurį anglų pamokoje jau sklinda legendos, nes ten jis retas svečias. Tomas išėjus Laurynui, vis bando sumušti jo rekordus ir drąsiai gali vadinti save prekybos centrų ekspertu, suoliuku karaliumi, Akropolio gidu.Tačiau kad ir kaip ilgai nesimatom, jo niekad nepamištam ir laukiam grįžtančio. Ateiantį visuomet pastebim pro langus. Jo 'pati nagliausia Kauno eglė' (kepurė) šviečia lyg kerlodė žvaigždė.
Neatėję į mokyklą labai daug praranda, nes liūdnų dienų mūsų klasėje beveik nebūna. Diskusijos, kalbos ir juokas mūsų kabinetuose nenutyla iki pamokų pabaigos.
Tuo visuomet pasirūpina Martynas Sūdžius (jį tikriausiai žinote), kurį net kūno kultūros mokytojas vadina gražuoliuku. Kas jau kas, bet Martynas niekada nesiskundžia geros nuotaikos stygiumi ir žodžio kišenėje neieško.Ir niekas daugiau - tik Martynas sugebėtų išlinksniuoti visomis psasaulio kalbomis žodį "varpa",net ir naktį pažadintas iš miego.
Jam kompaniją palaiko mūsų didysis skaitovas, oratorius, pats gražiausias su kūno kultūros apranga(sunkioji atletika daro savo..),enciklopedijų siaubas Karolis.
Nors naujokai pas mus ilgai neužsibūna, jie įneša daug linksmos dvasios, už tai dėkojame po poros mėnesių mus palikusiam Rokui.
Šiemt gavome naujoką iš Amerikos, kuris nežino žodžio kanklės, todėl visada savo amerikeitišku akcentu uždauodamais klausimais mums sukelia daaaug šypsenų.
Linksmą kompaniją visuomet papildo bicepsų mėgėjas Aivaras,kuris sugebėtų per porą valandų suvalgyti jūsų metų maisto atsargas,ir tai kažin,ar visa tai užpildytų jo "išmankštintą" skrandį.Taip pat AivaKubaz vienintelis,kuris frazei seksas "suteikia sparnus"..: užpilsiu feirio ant tavo kempinės, įmaišysiu grietinės į tavo sriubą ir taip tooliau..ir Hugh Granto šypsenos,pačio gražiausio mokykloj paltuko (tokio,kaip Adamkaus) ir iPod touch,kuris jam reiškia pusė gyvenimo savininkas Aušrys.

Dėl savo replikų nebijome keliauti į pragarą, nes visas nuodėmes atleidžia mūsų mylimiausias išganytojas,chemijos genijus – kunigėlis Justas,auginantis barzdą ir ūsus - visaip,kaip Jėzus.
Nei viena mergaitė klasėje nežino tiek gandų ir tiesų apie įžymybes, nei viena tiek laiko nepraleidžia gilindama savo žinių portale www.alfa.lt ir nei viena nerašo diktantų šitaip tobulai, kaip mūsų ilgakasė Justina Asakavičiūtė-Asulė.
Kaip ir niekas taip „nekapoja“ sinusų, kvadratinių lygčių ir kitų neiššifruojamų skaičių kombinacijų kaip Justina Ramanauskaitė. Patikėkit, sakau iš patirties.
Tačiau kas galėtų papasakoti tiek daug apie savo šokių grupę,brolį Lukutį ir visus pralaimėjimus kortų žaidimuose, kai tekdavo daryti baisias užduotis, jei ne Justina Mažonaitė ir jos kompanionė Eglutė. Šokėjų mūsų gretose niekada netrūko. Tai ir Justina, ir Eglė, Ir Justina Krukonytė, kuri yra ir mūsų gerbiama seniūnė ir Agnė Dobilaitė, kuri yra mūsų gerbiama klasės seniūnės pavaduotoja ir aišku, Aivaras su kubiluko technika (konsultuotis pas jį).
Klasės glėbyje laikome daug stilingų merginų, kurios esant reikalui visuomet padės pasipuošti, Karolina padės pakeisti šukuoseną ir pakonsultuos piercingo klausimais,o jei jūsų nagai kelia problemų – Spalva? Forma? Ilgis? - mes irgi turime sprendimą. Tai Sandra, kurios nagai švyti visuose kabinetuose, net ir naktį, kuri kaire ranka lakuoja net geriau nei dešine ir kuriai jokie piešiniai ant nagų nebaisūs.
Net tik grožio, bet ir sporto srityje neatsiliekame. Aivaras, greitai perplauksiantis pasaulį mus džiugina savo pergalėmis baseine ir yra jaunių rinktinėje. Agnė Vizbaraitė visus priešus, karo atveju, išmuš savo lauko teniso rakete. Turime ir krepšinio komandą, gerai žaidžiame futbolą, tik bėda, kad retai sudalyvaujame mokyklos sporto šventėse,o išėjus Rokui komandoje liko pora nemokančių bėgioti,nykštukas Aidukas ir Karolis..
Turime ir vieną žymų kulinarą. Tai Povilas, kuris kelias paras be perstojo galėtų kalbėti apie šašlykus ir jų paruošimo būdus. Tikras diskusijų ir nedarbo per lietuvių etalonas.Va čia tai vyras!!
Galime pasidžiaugti itin lakia vaizduote, kurios niekuomet nepritrūksta pravardžių „gamyboje“: Sasyska, Asa, Rama, Kruka, Pyplė – Cyplė – Mažė – Mazgė, Ilga, Šamas, Lariokas, Degėla, Panda, Varnas, Rufis,Pūgžlys(Rokas), Plaukai - Hrcas- Muchtaras ( Lukas).
Artėjant prie galo, didžiausios klasės netektys:
NR vienas - Goda. Be jos mūsų viokiečių pamokos virto didžiausiu penktadienio, paskutinės pamokos košmaru. Kas be Godo moka rašyt sakinius? Kas gali suskaičiuoti iki šimto?? Be jos - niekas.Ir nekas.
NR du - Sasyska, Ovidijus. Kas visą tą laiką dėjosi su Gurgždiene? Koks būtų buvęs malonumas be jo? Atsakymas paprastas - jokio. Tu visadar mūsų širdyse,kad ir kokiu mėsos gaminiu bebūtum vadinamas.
Nr trys. Bene žymiausia, plačiai nuskambėjusi, žemūjų šančių legenda, repo karalienė - princesė ir princas Čarlzas - Andžė/Amožė/Andželika. Jos intriguojanti istorija prasidėjo nuo raudonų,drugelių formos auskarų vagystės 5oje klasėje.Ji grąsino savo karatiste močiute ir šunimis, ji išmokė mus,kaip turi atrodyti tikras reperis, ką reiškia turėti T.Beardo šukuoseną ir supažindino,koks nusotabus yra Londonas ir rūbai iš jo.Jos kontrolinyje atsakymas į klausimą apie Austrijos geografinę padėtį buvo : "Aukštai kalnuose,ganosi ožkos"..Ir tik ji viena yra trenkusi kalsiokei kumščiu į veidą. Andželikos 'paliktos' filosofijos vis dar sukasi mūsų galvose.. "Pasaulio akiratis plečiasi,ir tu būsi pirmas"...
Nr keturi - neseinai išėjęs,nors ir išėjęs nepasikeitęs - (šinadien sutikau) toks pats linksmas ir išsišiepęs, krepšinio žvaigždė Rokas -išmokęs mūsų klasę žaisti. Žmogus,kuriam liksim amžinai dėkingi už naują žodį kalsės pravardžių žodyne - LARIOKAS(Larioks) ir už viską,ką parodė drauge su Marčiu,per visą buvimo laiką. Bent jau man, didžiausią įspūdį paliko senio iš autiko parodija(apgamas) su guma ant kaktos.:)) Be kurio nebe taip juokinga. Rokai,tavęs trūksta. Ypač poer pertraukas brome.
Nr penkii - Laura,ar dar kas pamenat??Ta mažytė mergaitė,kuriai išėjus bendras klasės vidurkis smuko perpus. Haaaha.
Nr šeši, pati kątik prisiminiau mūsų klasės žvaigždėlę iš Dzūkijos. Aureliją. Nuo pirmos dienos mus šiurpinusi keista apranga ir banguotais ,neplautais kirpčiukais, Aurelija sugebėjo per savo pirmąjį mėnesį susimušti su Karolina, gynyboje panaudoti aštrius nagus,Pociui tualeto durimis prispausti koją.Ji buvo stambi moteris,jėgos turėjo daug,gerai,kad nesutrupėjo Pociaus koja..,tuomet keletą mėnesių sirgti. Pasveikusios dėja,jau neišvydom..Norėčiau prisegti jos nuotrauką,bet gaila,archyvuose nebuvo išsaugota.

Tikra įvairovė, galėčiau tęsti dar kelis lapus, bet pabos skaityti.


Visuomet pasižymėjome,ir tikimės nesiskeisti - mokytojų siaubu, mušame klasės atsisakiusių mokytojų rekordus, praleistų pamokų skaičiai auga lyg statybos parmonė prieš krizę, nieko neišmanom apie matematiką, visur ir visada prisidarom bėdų, neigiami pažymiai pas mus lygiaverčiai teigiamiems, kaip jau ten bebūtų - mes tikrai GERIAUSI.

Urtės Virtuvės DARBUOTOJAI.



GABRIELĖ Padriezaitė. Aha, aha - šiandien man keista, kad apie ją rašau. Bet visgi, ji to verta. Gabrielė buvo mano gyvenime maždaug metus. Žmogus, matantis save ryškiausiomis spalvomis, pilkame gyvenime. Tikriausiai, pernelyg skirtingos buvom arba patingėjom pasistengti. O gal, aš tiesiog perdaug gerbiau Godą. Ir vistiek, tos laipsnių-Palemono-Sibiro laikos- naktys mano atminty išlieka.
P.S. Sena nuotrauka, atspindinti mūsų laimingą PRAEITĮ be ateities.Gėda-pelėda,nuotrauką radau uoniuky(vaikystės portalas vienas.lt)

Savaitės pradžia Urtės Virtuvėje.





Kiekvienas pirmadienis, be išimties ir šiandiena man asocijuojasi su žadintuvu, sunkia mokinio dalia(gerai, jau gerai - kančia) ir masine psichoze.
Kaskart formulė išlieka ta pati : lova - mokykla - šūdmaliavims - drama - namai - lova.
Šis, tiesą sakant, neišsiskyrė beveik niekuo : ta pati mokykla, tas pats dramos etiudas, tas pats kūnas, tas pats miestas, tas pats troleibusas ,tas pats pavasaris. Ta pti rutina. Bajurus ir žodis.Turbūt toks jau tas jaunimas šiais laikais..
Taip ir būtų pasibaigus ta pati diena, jei ne du dalykai, padarę šiandieną kažkuo ypatingu:
numeris vienas - sėdėdami lauke, nebūtume savom akim užfiksavvę gatvės muzikantų muštynių ( gyvenam Kaune, vadinkim daiktus tikraisiais vardais - razborų). Reginys nepraėjo be pasekmių : sužlugdyta Simona Mačiulaitytė - Simba pradėjo skųstis pilvo skausmais ir kitais sveikatos sutrikimais...
numeris du : radau įkvėpimą. Kažką nepaprasto. Urtės formatu. Ciniko Roberto blogas. Bravo bis, bis bravo,Robke!
Ačiū.P.S. Nuotraukoje užfiksuota labai intensyvaus Urtės Povilaitytės šūdmalystės akimirka. Ačiū ir vėl.

Urtės Virtuvės DARBUOTOJAI.



RASA Dilytė-Rasiogala-Trasa. Vienintelė Urtės vaikystės draugė. (Urtė neskaičiuoja pradinių klasių meilių,su kuriais dabar kalba tik troleibuse ir tik apie orą ir gerai besimokančių, lankančių muzikos mokyklą ar dalyvaujančių Tūkstantmečio vaikuose tėvų draugų atžalų..). Žmogus, su kuriuo praeita ir pro Barbes, ir pro Kenus, lipdukus, riedučių varžybas, grupę Kastaneda ir pro kitokius visus gyvenimo Pokemonus. Vienintelis žmogus, kuris niekada nepritrūks gerų filmų, kurių nesi matęs. Rasą man primena saulę, mažą žalią miestelį, vasarą,marias ir Norfą. Ir visos prasmės teigiamos. Žmogus, kurį gerbiu. Pliuspliusplius,Trasa.

2010 m. gegužės 16 d., sekmadienis

Istorija apie No-Stress BULVĘ.


Vieną kartą, prieš kokius pusantrų metų, kai dar buvom jauni ir gražūs, sėdėjome pilietinio ugdymo pamokoje.
Visus metus užsirašinėjom tą patį klausimą-temos pavadinimą „ Demokratija – kas tai“? Praėjo daug laiko, o atsakymas kaip nėjo, taip nėjo, galų gale – visai neatėjo. Tiesą sakant, naudos iš tų pamokų, taip pat neatėjo, bet gimė kultinis – Urtės gyvenimą pakeitęs, skanus ir krakmolingas bairis – bulvė.
Tuomet, dar no stress bulvė. Sėdėdami su gerbiamu kolega-klasioku-no stress bulvių ekspertu Aušriu Uptu, klausėme kalbų apie patyčias, jaunimo problemas, vaikų liniją ir socialinį pedagogą – psichologą, kuris gali tau padėti. Taip gimė mintis, kad stebukladarys socialinis pedagogas – psichologas įdeda tau į delną bulvę, jį sugniaužią ir ištaręs „no stress“, tavo kančioms padaro galą. Tada tai atrodė juokinga, bet tai buvo tik pati pradžia.
Pradžių pradžia. Vartai į Bulviniją. Raktas nuo bulvių sandėlio. Bulvės sėkla, na kaip pavadinsi, taip nepagadinsi.Ėjo laikas, o bulvės taip ir negalėjome pamiršti, pradėjome vienas kitą vadinti bulve, Laurent Wolf daina „No stress“ tapo šio bairio himnu, galiausiai net įkūriau šauniausią grupę facebook.com istorijoje „BULVĖS“. Ta proga pasireklamuosiu:
Sveiki visi įstoję į šią grupę. Nesijuokit-reikalas rimtas.
Turbūt jau žinote,kad bulvė - ne šiaip sau daržovė.
Paliko mergina?Nuvylė vaikinas? Meilė ateina - ir praeina, o va būlvė- niekada. Kepk,kepk - virk,virk, niekad nepritrūks.
Trūksta meilės,kankina nemiga, liūdesys ir gyvent nesinori?Trūskta peties išsiverkti? Nors ir gležnas-apvalus,bet bulvės petis - visada šalia, išklausys,pamokslaus ir alkį užmuš.
Sutinki su viskuo,ką kątik perskaitei??
Ši grupė - tau. Pasidalink savo patirtimi ir bulvių patiekalų recepatais.
Mes bulvės - turim laikytis išvien.Amen.
Kam absurdiškai, o kam kaip niekas kitas išmintingai nuskambėjęs tekstas, neliko nepastebėtas, grupėje jau yra trys šimtai šešiasdešimt penki nariai ir bulvių skaičius tik didėja.
Reklama baigta.
Taigi, nuo tos pamokos, gyvename bulvių eroje. O bulvių istorija tik tęsiasi...
Mano didžiausia svajonė, kad mano anūkų gyvenime žodis „kugelis“ bus šventas, o bulvė, būdama ne šiaip sau daržovė, gyvuos per amžius, priešingai nei korolado vabalai.Amen. Skanaus kugelio, mielieji.

Urtės Virtuvės DARBUOTOJAI.



IEVA Kačergiūtė – Urtės galvoje, visuomet randama, kaip Ievutė. Kelianti asociacijas su Olandija, Amsterdamu, dviračiais ir daugybe juoko. Žmogus, kuris spinduliuoja nuoširdumą ir gerą širdį ir kuris juokiasi ir rūko, daugiau nei verkia. Sėkmės tau,Ieva.

Urtės Virtuvės DARBUOTOJAI.


AGNĖ Dobilaitė. Šlienavos princesė. Pats paprasčiasčiausias, žemiškiausias ir pareigingiausias žmogus, kokį man tenka laimė pažinoti. Mano herojus. Žmogus, kuris visur suspėja, viską pasidaro ir dar turi laiko. Vienintelis žmogus, kuris klauso mano durnų dainų per lietuvių, pasiruošimo egzaminams pamokas ir tuo nesiskundžia, priešingai - net šypsosi. Olialia Pupyčių fanė, geriausia suolo draugė.

Urtės Virtuvės DARBUOTOJAI.


ŠARŪNAS Masalskis – 10 balų Šarui. Žmogus, su kuriuo visada linksma, kuris mėgsta viešai rūkyti, skolina Urtei drabužius penktadieniais, kad ir kaip retai matomas. Kuris šoka juokingiau už bet ką kitą ir tuo džiaugiasi, kuris nešiojasi medžiagines nosines ir nevaidina spektakliuose, nes žiūri krepšinio varžybas.

Virtuvės Pagirios.



Sena,gera istorija.Mano memuarai iš spalio dvidešimt šeštos dienos(nakties).

PRADŽIA:
Dalyviai: Urtė,Goda, Marija + brolis(10m.)+ Simona - tiesiogiai is senamiesčio.
Vieta:
šešto namo,aštuonioliktas butas, neskaitant brolio - laisvas.
Biudžetas(bendras): dešimt Urtės litų, du Marijos ir trisdešimt Godos.
PROGRAMA:
ašaros dėl meilės tragedijų, Marijos masažo technika, televizorius, mcbookas, už širdies griebiančios dainos(išskirtinai/būtinai- meilės tematikos), Spraitas,kugelis ir DU LITRAI "Ozone".
VILTYS IR TROŠKIMAIi:
-Šiandien as tikrai nusigersiu, man sakė,kad šita labai švelni,aš tai gersiu vieną, o jūs tai galėsit su obuolių sultim skiest,nes pas Urtę jų gal dešimt litrų,- dar blaiva aiškino Goda.
- Ne,ne gal neimam Martinio,imam harą,gi pigiau, - ekonominės krizės poveikį parodė Marija.
- Negersiu haros,mergos, nenoriu. Imam tris Martinio ir bus gerai,- chronės vardo kratėsi Urtė.
REALYBĖ:
Martinio tą vakarą Urtė nesulaukė. Bet sulaukė Ozonės.
ĮSPŪDŽIAIi:
Goda melavo, degtinė buvo švelni it dilgėlė. Sunku buvo,bet nesustojom - negi išmesi..:)
NENUGINČIJAMI FAKTAI:
Marija pirmoji puolė prie butelio,kai Urtės brolis net nebuvo užmigęs.
EIGA:
Dvidešimt antra valanda - butelis dar maiše,Spraitas kažkur ant spintelės, o citrina - po rašomuoju stalu, brolio kambary(slėpė Goda).Dvidešimt trečia valanda - brolis užtrenktas jo kambary.Dvidešimt trečia - poto laiko nebeskaičiavau ( laimingi laiko neskaičiuoja).
PASĖKMĖS :
Goda daug klabėjo telefonu, vidury mūsų nakties, prikalbėjo tam,kam nereikia,to ko tilkrai nereikia.
Urtei nelaiko nervai,nuo to laiko,kai ji padėjo ragelį.
Marija ir išsiblaiviusi buvo geros nuotaikos.
RYTAS:
Ryte, kaip aliarmas mus is lovu prikėlė - močiutė. Niekas nežino, kodėl, sumąsčiui patikrainti,ką veikiam mes su broliu. Greita Godos reakcija, išgelbėjo nuo močiutės infarkto. Cigaretės ir bonka saugiai "dingo".
Ką aš apie tai galiu pasakyt šią minutę:
"Kai mano brolis dužęs,reiks kada kartot".
"Nebenoriu daigiau Ozonės"
"Mielai išgerčiau Martinio".
"Kur mano megztinis??"
PABAIGA:
Urtė - namie laukia Kalėjimo bėglių, Marija - nežinau,kur jinai. Goda - pabėgo į Vilnių.

Urtės Virtuvės DARBUOTOJAI.


GODA Marija Norkutė. (Vadinkit ją tiesiog Goda, žodį Marija įdėjau dėl šaunesnio įvaizdžio.) Vienintelis žmogus, kuris Urtę auklėja, skatina ir žlugdo vienu metu. Urtės gyvenimo ramstis, guodėja, mokytoja, mama ir Urtės sužadėtinis, jeigu ne sutuoktinis. Svarbiausias Urtės gyvenimo žmogus. Gyvenimo rutina ir laimė. Vienintelis žmogus pasaulyje, kurio pusbrolis yra įsimylėjęs Urtę. Žmogus, su kuriuo Urtė turi bendrą piniginę, spintą,karts nuo karto net ir bendrą galvą. Žmogus, kuriam niekad nesakau, kad myliu, nors myliu labiau nei betką kitą, nes ir taip aišku.

Urtės Virtuvės DARBUOTOJAI.


Kasdien besisukantys, dar nenunešti Urtės Virtuvės Vėjų.
AUŠRYS Uptas – Urtės klasiokas jau penktus metus, tačiau,dar mažai pažįstamas. Žmogus, kurį Urtė norėtų kuo labiau suprasti. Mylimiausia Urtės Būlvė, Timis, Kugelinskis. Žmogus, kuriame Urtė įžvelgia kažką nuostabaus, kažką tokio, ko jis pats nemoka pamatyti. Aušrys, visada asocijuojasi su daina Elektric feel, kava, saule, Laisvės Alėja ir kelia šypseną. Vienintelis žmogus per visus šešiolika metų, kažkokiu būdu privertęs Urtę atsisakyti cigaretės. Kokia tavoji paslaptis,Timi?

Urtės Virtuvės DARBUOTOJAI.


SIMONA Marčiulaitytė - Simba. Amerikietiškos svajonės įkvėpta būsimoji aktorė. Mergaitė, gaminanati tobuliausius visatoje pieno kokteilius, gaminanti skanbiausias salotas, mano virtuvės pasididžiavimas maisto srityje. Tokia jau ji yra:mėgstanti pameluoti, kažką suskukti, kažkaip keistai viską paversti. Ir kaip jau ten bebūtų,Simoną aš gerbiu už gerą širdį,lapkričio trisdešimtosios naktį Palangoje ir visur betrykštnačią fontanais jos teigiamą energiją.

Urtės Virtuvės DARBUOTOJAI.

Nuotrauka E.J.

Sutvėrimai,besisukantys Urtės Virtuvės vėjuose..

SAIMONAS Aukštuolis. Žmogus, Urtės pasaulyje sužybėjęs, tik šią vasarą: kažkuo įkvėpęs ir pakeitęs. Žmogus, pas kurį kasdien galima nakvoti. Kuris visur ir visada visus pažįsta. Saimio kaip ir Dievo - keliai nežinomi. Posakis, kad viskas yra ir bus gerai,tai Saimis.Žmogus, kurį žinos mano anūkai ir besiklausydami šypsosis dėdei Saimiui.

Virtuvės Šefas.

Šios virtuvės šefas - Urtė Povilaitytė, rašanti apie save pačią trečiuoju asmeniu.Susipažinkim artimiau.
Vardas: Urtė, reikšmė – Dievo dovana( Lietuviškų vardų žodynas). Klasiokams – Urcė.
Amžius: priklauso nuo pažymėjimo, vietos ir laiko. Legaliai - šešiolika.
Skiriamosios žymės : Plaukus šukuoju tik tuomet,kai juos tiesinu. Turiu dvi rankas, dvi kojas, dvi akis, du antakius, daug plaukų, dešimt rankų pirštų (du iš jų net moku išnarinti iš sąnario), dešimt kojų pirštų (su jais gabumų nepraktikuoju), dvi ausis, vieną pilvą ir vieną nosį.
Specialiosios žymės :Juokiuosi garsiau už visus garsiai besijuokančius. Savo rankinėje nešiojuos visą gyvenimą, netyčia patekus į negyvenamą salą ramiai pusmetį gyvenčiau vien iš ten rastų atsargų..Niekada nežinau, kur mano telefonas.
Du dalykai,dėl kurių verta gyventi: Miegas ir žmonės. Labiau už viską mėgstu ilgai miegoti,dalyvauti,mylėti ir daug kalbėti.
Dabartinės pareigos: Esu dešimtokė. Turiu didelių bėdų su fizika, chemija ir matematika. Net neįsivaizduoju,kas yra kosinusas ir dėl to nesigraužiu. Net gėdos nejaučiu. Pirmadieniais – penktadieniais dramos užsiėmimai, KDT.
Didžiausios baimės: Egzaminai, tamsa ir vienatvė. Bijau, kad nebaigsiu mokyklos, bijau,kad gyvensiu tamsoje (mokslas – šviesa) ir dar liksiu viena.
Didžiausios laimės: Ilgi pokalbiai, lova, kugelis, mano iPodas, 2gė, naujienos, šunys, paslaptys, kelionės, gera muzika ir geri žmonės aplinkui, Milka, “Anderseno gatvė” sekmadieniais.
Svajonė : Daug mylėti, vesti radijo laidas, turėti daug anūkų, nebijoti svajoti ir išmokti nenuvertinti savo svajonių, galiausiai - pakeisti pasaulį į gerą.
Tobulybės: Posakis, kad tobulų nėra. Žmonės,kurių dar iki galo nepažįstu. “Grožio peilis”. Victorijos secret modeliai. Mano močiutė. Ir jos sodelis.
Dalykai, be kurių tikrai galima apseiti: Matematikos ir fizikos pamokos, programavimas per informatiką, mokslo reforma Lietuvoje, rašteliai už praleistas pamokas, pamokų pradžia – aštunta valanda ryto.
Svajonių šalis: Ispanija. Šilta ir visi darbai atidėti rytojui,kiaurus metus.

Virtuvės Lokacija.


Urtė gyvena Kaune. Gyvena jau šešiolika metų, čia ji pirmą kart pamatė daktarą, pirmą kartą pametė dantį ir pirmą kartą baigė aštuonias klases, tikisi šiemet užbaigti ir dešimtą, po poros metų – gal ir visas dvylika. Kadangi tokiems gyvenimo įvykiams antro karto nebūna, Kaunas Urtės gimtasis miestas. Pats mylimiausias, kad ir kokios kalbos sklandytų aplink. O tų skalndančių kalbų Urtė daug ir girdi, daug ir mato. Gyvenimas Petrašiūnų mikrorajone įkvepia ir net užgrūdina. Kelionės penktuoju troleibusu moko toterancijos dainuojantiems alkoholikams, treninguotiems kaimynams ir aišku, piktiems vairuotojams, dažniausiai - vairuotojoms. Auksinė taisyklė : jau geriau nepirkt talonėlio visai, iškoliojęs ARGUSO darbuotoją laimėsi daugiau, nei bandydamas už dešimt popierinių litų pirkti talonėlį pas vairuotoją, kuris dažniausiai neturi grąžos, bet pykčio ir balso stygų atsargos nesibaigia abosliučiai NIEKAD. Urtės namai apsubti keleto įstaigų : poros vaikų darželių, nei vieno iš jų Urtė nelanakė. Taip pat vienos parduotuvės keleto kilometrų spinduliu - skambiu ekologiniu pavadinimu "Šilas" (kainų atžvilgiu, parduotuvės savininkai suvokia bekonkurencinę kovą kaip Dievo dovaną), šilo (miško, juk nerašysiu parduotuvės du kartus iš eilės),Pažaislio vienuolyno, poros mokyklų, Kauno Marių ir senelių namų. Viskas suplanuota : baigi pradinę, tada vidurinę mokyklą, dirbi vaikų darželyje, apsipirkinėji Šile, maudaisi mariose, taip ir leidi dienas, kol pasensti ir nukeliauji į senelių namus. Nepakankamai įkvėpta Petrašiūnų dvasios, Urtė mąsto, kad šis Petrašiūnų gyvenimo modelis - ne jai.

Urtės Virtuvė.

Urtės Virtuvę su Urtės galva sieja keletas dalykų : tokia idėjinė sąsaja vyrauja blogo pavadinime, virtuvėje, taip pat, kaip galvoje : pilna samčių, šaukštų, puodų, tarkų, puodelių ir prijuosčių. Įvairiausios atributikos, spintelės pilnos bulvių. Puiki orkaitė, dažnas svečias kugelis. Ant palangės peleninės, pavasarį šviečia saulė, karts nuo karto pražysta gėlės. Ir čia, ir čia, daug žodžių, juoko, daug minčių. Virtuvėj, prižadėjau sau, nuo šiol dažnai gaminti. Tikiuosi, bus skanu. Ačiū.